¹ Tišbietis Elijas iš Tišbės Gileade tarė Ahabui: „Kaip gyvas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuriam aš tarnauju, šiais metais nebus nei rasos, nei lietaus, nebent aš duosiu žodį.“

² Eliją pasiekė VIEŠPATIES žodis: ³ „Eik iš čia, pasuk į rytus ir pasislėpk prie Kerito upelio į rytus nuo Jordano. ⁴ Atsigersi iš upelio, o maitinti tave ten aš paliepiau varnams.“ ⁵ Jis leidosi į kelionę vykdyti, ką VIEŠPATS jam buvo įsakęs. Nuėjęs gyveno prie Kerito upelio į rytus nuo Jordano. ⁶ Varnai atnešdavo jam duonos ir mėsos kas rytą ir kas vakarą, o iš upelio jis atsigerdavo.

⁷ Ilgainiui upelis išdžiūvo, nes krašte nebuvo lietaus. ⁸ Tada Eliją pasiekė VIEŠPATIES žodis: ⁹ „Tuojau pat eik į Sidono Sareptą ir ten pasilik. Vienai tenykštei našlei įsakiau tave maitinti.“ ¹⁰ Jis leidosi į kelionę ir atėjo į Sareptą. Priėjęs miesto vartus, pamatė našlę, berenkančią malkas. Pasišaukęs ją, tarė: „Prašau atnešti man truputį vandens inde atsigerti.“ ¹¹ Jai einant atnešti, jis šūktelėjo iš paskos, sakydamas: „Atnešk kąsnį duonos.“ ­ ¹² „Kaip gyvas tavo VIEŠPATS, ­ atsakė ji, ­ aš nieko kepto neturiu, tik saują miltų puode ir truputį aliejaus ąsotyje. Štai dabar rankioju pagalius, kad grįžusi namo tai paruoščiau sau ir sūnui. Suvalgysime ir tada mirsime.“ ­ ¹³ „Nebijok, ­ tarė jai Elijas, ­ eik ir daryk kaip sakei. Bet pirma padaryk paplotėlį ir atnešk jį man, o paskui paruošk ką nors sau ir savo sūnui. ¹⁴ Mat VIEŠPATS, Izraelio Dievas, taip kalbėjo: ‘Miltai puode neišseks nei ąsotyje aliejaus nepritrūks iki tos dienos, kurią VIEŠPATS atsiųs žemei lietaus.’“ ¹⁵ Nuėjusi ji padarė kaip Elijas buvo pasakęs. Ji pati ir jis bei visa jos šeimyna turėjo maisto ilgą laiką. ¹⁶ Miltai puode neišseko nei aliejaus ąsotyje nepritrūko, kaip VIEŠPATS buvo sakęs per Eliją.

¹⁷ Po šių įvykių atsitiko taip, kad tos moters ­ namų šeimininkės ­ sūnus susirgo. Jis vis blogėjo, kol pagaliau nustojo alsuoti. ¹⁸ Tada ji tarė Elijui: „Ką pikta, Dievo tarne, aš tau padariau, kad turėjai pas mane ateiti man kaltės priminti ir mano sūnaus nužudyti?“ ¹⁹ Bet jis atsakė jai: „Duok man savo sūnų.“ Paėmęs jį iš jos rankų, nusinešė į viršutinio aukšto kambarį, kur gyveno, ir paguldė ant savo lovos. ²⁰ „VIEŠPATIE, mano Dieve, ­ šaukėsi jis VIEŠPATIES, ­ argi tu net šiai našlei, pas kurią svečiuojuosi, atsiuntei nelaimę, užmušdamas jos sūnų?“ ²¹ Tada jis gulė ant vaiko tris kartus ir šaukėsi VIEŠPATIES, tardamas: „VIEŠPATIE, mano Dieve, maldauju: tesugrįžta šio vaiko gyvastis į jo kūną!“ ²² VIEŠPATS išgirdo Elijo maldavimą, vaiko gyvastis sugrįžo į jį, ir jis atgijo. ²³ Paėmęs vaiką, Elijas nunešė iš viršutinio aukšto kambario žemyn į seklyčią ir atidavė motinai, tardamas: „Žiūrėk, tavo sūnus gyvas.“ ­ ²⁴ „Dabar aš tikrai žinau, kad esi Dievo vyras, ­ atsakė moteris Elijui, ­ ir kad VIEŠPATIES žodis sklinda iš tavo lūpų.“