BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2022 07 01 Penktad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LBD ekumeninis leidimas 1999 m. (Biblija RK_E1999)

Makabiejų pirma knygaSkyrius: 6

 Makabiejų pirma knyga
  
 Antiocho mirtis
  
1 Mak 6

1 Tuo tarpu karalius Antiochas, žygiuodamas per Aukštutines sritis, išgirdo, kad Persijoje yra miestas, vardu Elimaidė, garsus aukso ir sidabro turtais, 2 kad jo šventovė esanti labai turtinga ir turinti Makedonijos karaliaus Pilypo sūnaus Aleksandro, tapusio pirmuoju graikų karaliumi, paliktus aukso skydus, šarvus ir ginklus. 3 Tad nužygiavęs jis bandė paimti miestą ir apiplėšti. Bet jam nepasisekė, nes miesto gyventojai, sužinoję apie jo užmojį, 4 pasipriešino, stodami prieš jį į mūšį. Jis pabėgo ir, būdamas labai prislėgtas, traukėsi Babilono link.

5 Dar jam tebesant Persijoje, pasiuntinys atnešė žinią, kad karo pajėgos, siųstos į Judo kraštą, buvo priverstos bėgti, 6 kad Lisijas, iš pradžių surengęs žygį su galinga kariuomene, buvo izraelitų išvytas, kad izraelitai sustiprėjo ginklais, reikmenimis ir gausiu grobiu, paimtu iš kariuomenių, kurias nugalėjo, 7 kad jie nuvertė pabaisą, kurią jis buvo pastatęs Jeruzalėje ant aukuro, kad jie apsupo aukštomis sienomis ne tik šventovę, kaip anksčiau, bet ir Bet Cūro miestą.

8 Klausydamasis tų žinių, karalius buvo siaubo apimtas ir tiesiog priblokštas. Iš širdgėlos, kad jo užmojai nuėjo niekais, karalius pasiligojęs atgulė. 9 Lovoje jis išgulėjo daug dienų ir, širdgėlos kankinamas, žinojo, kad artinasi mirtis.

10 Pasišaukęs visus savo bičiulius, tarė jiems: „Miegas man nebeužmerkia akių, nes mano širdis plyšta iš nerimo. 11 Tariu sau: ‘Į kokią nelaimę patekau! Į kokią kančios sietuvą esu įpuolęs! 12 Juk kai valdžiau, buvau dosnus ir mylimas.’ Dabar prisimenu pikta, padarytą Jeruzalėje, kai pagrobiau iš ten visus aukso bei sidabro dirbinius ir be jokios priežasties įsakiau sunaikinti visus Judo gyventojus. 13 Žinau, kad už tai mane ištiko šios nelaimės. Dabar mirštu, širdgėlos apimtas, svetimame krašte.“

14 Tada jis pasišaukė Pilypą, vieną savo bičiulių, ir pavedė jam valdyti visą savo karalystę. 15 Karaliaus vainiką, skraistę ir antspaudo žiedą jis padavė jam, įsakydamas, kad auklėtų karaliaus sūnų Antiochą ir parengtų jį tapti karaliumi. 16 Karalius Antiochas mirė Persijoje šimtas keturiasdešimt devintais metais.

Priešų antpuoliai

17 Gavęs žinią, kad karalius mirė, Lisijas įsodino į sostą įpėdiniu jo sūnų Antiochą, kurį buvo auklėjęs nuo vaikystės, ir davė jam Eupatoro vardą.

18 Tuo tarpu tvirtovės įgulos vyrai ir toliau laikė apgulę Izraelio šventyklą. Visokiais būdais jie mėgino daryti žalą ir stiprinti pagonis. 19 Tad Judas nutarė, kad jie turi būti sunaikinti, ir pašaukė visus žmones jų apgulti. 20 Taigi šimtas penkiasdešimtais metais jie suėjo ir apgulė tvirtovę. Jie pastatė apgulos bokštus ir kitus pabūklus. 21 Bet keletas įgulos vyrų pabėgo iš apgulos, ir kai kurie iš Izraelio atsimetėlių prisidėjo prie jų. 22 Nubėgę pas karalių, jie sakė: „Kiek ilgai tu delsi ginti mūsų teises ir atkeršyti už mūsų tautiečius? 23 Mes sutikome tarnauti tavo tėvui, gyventi, kaip jis liepė, ir vykdyti jo įsakymus. 24 Užtat mūsų tautos vaikai apgulė tvirtovę ir tapo mūsų priešais. Jie net nubaudė mirtimi iš mūsų visus, kuriuos tik pagavo, ir pagrobė mūsų paveldą. 25 Ne tik pakėlė ranką prieš mus, bet puola visose tavo valdose. 26 Žiūrėk, dabar jie laiko apgulę net Jeruzalės tvirtovę, norėdami ją paimti. Jau yra įtvirtinę šventovę ir Bet Cūrą! 27 Jeigu tu tuojau pat neužkirsi jiems kelio, jie dar daugiau bėdų pridarys, ir tu nebegalėsi jų suvaldyti.“

28 Tai girdėdamas, karalius įtūžo. Jis sušaukė visus savo bičiulius, kariuomenės pareigūnus ir raitininkų vadus. 29 Atžygiavo pas jį ir samdyta kariuomenė iš kitų karalysčių bei jūros salų. 30 Jo karinių pajėgų buvo šimtas tūkstančių pėstininkų, dvidešimt tūkstančių raitininkų ir trisdešimt du kariauti apmokyti drambliai. 31 Nužygiavę per Idumėją, jie pasistatė stovyklą priešais Bet Cūrą. Daugelį dienų jie kovojo ir statė apgulos pabūklus, bet žydai, darydami išpuolius ir narsiai kovodami, sudegindavo juos.

32 Tada Judas paliko tvirtovę ir perkėlė savo stovyklą į Bet Zachariją priešais karaliaus stovyklą. 33 Atsikėlęs prieš aušrą, karalius skubiai išvedė savo pajėgas į žygį palei kelią į Bet Zachariją. Trimitams gaudžiant, jo kariuomenė pasirengė mūšiui. 34 Drambliams buvo duota gerti vynuogių ir šilkmedžio uogų sunkos, kad jie būtų paruošti mūšiui. 35 Po to gyvuliai buvo išdėstyti tarp dalinių. Su kiekvienu drambliu išdėstyta po tūkstantį vyrų, ginkluotų šarvais, su žalvario šalmais ant galvų. Be to, prie kiekvieno gyvulio buvo priskirta po penkis šimtus rinktinių raitininkų. 36 Išdėstytieji kariai turėjo laikytis prie gyvulio. Kur tuo metu ėjo gyvulys, ten jie turėjo drauge eiti ir niekada jo nepalikti. 37 Apsaugai ant dramblių buvo mediniai bokšteliai, tvirti ir dengti, pritvirtinti prie kiekvieno gyvulio ypatingais pakinktais. Ant kiekvieno dramblio buvo trys ginkluoti vyrai, kurie kovojo raiti, ir dramblio varovas indas. 38 Likusius raitininkus vadas išdėstė šen ir ten abipus kovos rikiuotės, kad gąsdintų priešą ir būtų savo gretų apsaugoti. 39 Saulei suspindėjus ant aukso ir žalvario skydų, kalnai užsidegė jų spindesiu ir švietė tarsi įsiliepsnoję deglai. 40 Dalis karaliaus kariuomenės driekėsi ant aukštų kalvų, kai kurie daliniai buvo lygumoje. Jie žengė į priekį tvirtomis, tvarkingomis gretomis. 41 Visi drebėjo nuo šios didžiulės minios keliamo triukšmo, nuo žengiančios į mūšį kariuomenės griausmo ir ginklų žvangėjimo, nes iš tikrųjų tai buvo milžiniška ir galinga kariuomenė. 42 Ir Judas su savo gretomis žengė į mūšį. Prasidėjo kova. Krito šeši šimtai karaliaus vyrų. 43 Eleazaras, vadinamas Avaranu, pastebėjo, kad vienas dramblių apdengtas karališka gūnia ir yra didesnis už kitus. Jis pamanė, kad ant jo yra karalius. 44 Taigi jis atidavė savo gyvybę, kad išgelbėtų tautą ir laimėtų sau amžiną vardą. 45 Drąsiai veržėsi į dalinio vidurį, norėdamas pasiekti dramblį, ir guldė priešus dešinėje ir kairėje. Jie davė jam kelią, traukdamiesi į šonus. 46 Palindęs po drambliu, jis smogė durklu jam iš apačios ir užmušė. Gyvulys krito ant jo, ir Eleazaras žuvo. 47 Matydami karaliaus kariuomenės galybę ir nuožmų karių puolimą, Judas ir jo vyrai pasitraukė.

48 Po to dalis karaliaus kariuomenės nužygiavo pulti Jeruzalės, o karalius pasistatė stovyklą Judėjoje ir prie Siono kalno. 49 Su Bet Cūro žmonėmis jis sudarė taiką. Jie paliko miestą, kadangi neturėjo maisto, kad pajėgtų pakelti apgulą, nes tie metai krašte buvo šabo metai. 50 Karalius užėmė Bet Cūrą ir įkurdino jam ginti įgulą. 51 Daugelį dienų jis laikė šventovę apgultą. Pastatė apgulos bokštus ir pabūklus ugniai ir akmenims svaidyti, įtaisus strėlėms leisti ir akmenims svaidyti. 52 Ir gynėjai pasigamino panašių karo pabūklų ir ilgą laiką tęsė kovas. 53 Bet maisto sandėliuose jie neturėjo, nes tai buvo septintieji metai. Be to, nuo pagonių išsigelbėjusieji Judėjoje buvo ištuštinę paskutinius sandėlius. 54 Tik nedaugelis vyrų buvo pasilikę šventovėje, o kiti išsiskirstė į namus, nes badas buvo juos nukamavęs.

55 Tuo tarpu Lisijas išgirdo, kad Pilypas, kurį karalius Antiochas, dar gyvas būdamas, buvo paskyręs auklėti jo sūnų Antiochą ir rengti būti karaliumi, 56 sugrįžo iš Persijos ir Medijos su kariuomene, išžygiavusia su karaliumi, ir mėgina pasiglemžti valdžią. 57 Tai sužinojęs, Lisijas nutarė nedelsdamas pasitraukti. Kariuomenės vadams ir kareiviams jis sakė: „Kasdien einame silpnyn, mūsų maisto atsargos jau menkos, vieta, kurią laikome apgulę, yra stipri, o mes įpareigoti rūpintis karalystės reikalais. 58 Tad tarkimės su tais žmonėmis, sudarykime taiką su jais ir visa jų tauta. 59 Leiskime jiems vėl gyventi pagal jų įstatymus, kaip jie anksčiau darė. Juk dėl įstatymų, kuriuos mes panaikinome, jie įpyko ir visa tai padarė.“

60 Karaliui ir pareigūnams kalba patiko. Jis pasiuntė apgultiesiems taikos pasiūlymą, ir šie priėmė jį. 61 Karalius ir pareigūnai patvirtino sutartį savo priesaika. Apgultieji paliko tvirtovę. 62 Bet užkopęs ant Siono kalno ir pamatęs, kaip ta vieta įtvirtinta, karalius sulaužė priesaiką, kurią buvo davęs, ir įsakė nugriauti supančią sieną. 63 Po to skubiai išžygiavo ir sugrįžo į Antiochiją. Čia rado Pilypą, valdantį miestą, kovojo su juo ir jėga paėmė miestą.

  
Bibliografiniai duomenys:

BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999.

© Lietuvos Biblijos draugija, 1999
© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1999. Išsamiai apie leidimą >>

Makabiejų pirma knygaSkyrius: 6