BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2022 07 02 Šeštad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LBD ekumeninis leidimas 1999 m. (Biblija RK_E1999)

Makabiejų pirma knygaSkyrius: 12

 Makabiejų pirma knyga
  
 Sąjungos su Roma ir Sparta
  
1 Mak 12

1 Matydamas, kad laikas jam palankus, Jehonatanas išsiuntė į Romą rinktinius vyrus, kad patvirtintų ir atnaujintų draugystės sutartį su romiečiais. 2 Tuo pačiu tikslu jis išsiuntė laiškus ir į Spartą bei kitas vietas.

3 Atvykę į Romą, jie nuėjo į senatą ir tarė: „Vyriausiasis kunigas Jehonatanas ir žydų tauta atsiuntė mus atnaujinti pirmykštę draugystę ir sąjungą su jumis.“ 4 Romėnai davė jiems laiškų valdžios žmonėms įvairiose vietose pakeliui, kad padėtų pasiuntiniams saugiai sugrįžti į Judo kraštą.

5 O štai nuorašas laiško, kurį Jehonatanas parašė spartiečiams.

6 „Vyriausiasis kunigas Jehonatanas, tautos Seniūnų taryba, kunigai ir visa žydų tauta su džiaugsmu sveikina savo brolius spartiečius.

7 Jau praeityje buvo atsiųstas vyriausiajam kunigui Onijui laiškas iš Arėjo, buvusio tuomet jūsų karaliumi, kuriame pareikšta, kad iš tikrųjų esate mūsų broliai, kaip liudija pridėtas nuorašas. 8 Onijas, iškilmingai sutikęs pasiuntinį, priėmė laišką, kuriame buvo aiškiai kalbama apie sąjungą ir draugystę. 9 Mes savo ruožtu, nors mums to ir nereikia, nes turime savo rankose šventųjų Knygų paguodą, 10 išdrįstame siųsti jums žodį, kad atnaujintume su jumis broliškus ryšius ir draugystę, idant netaptume jums svetimi, nes jau daug laiko praslinko nuo tada, kai jūs atsiuntėte mums laišką. 11 Mes atsimename jus kiekviena proga ir savo iškilmių metu, ir kitomis švenčių dienomis, aukomis, kurias atnašaujame, bei maldomis, kaip teisinga ir dera atsiminti brolius. 12 Ir mes džiaugiamės jūsų garbe.

13 Tačiau mes patyrėme daug sunkumų ir daug karų, nes aplinkiniai karaliai kariavo su mumis. 14 Mes nenorėjome varginti jūsų ir kitų savo sąjungininkų bei draugų tų karų metu. 15 Turėdami Dangaus paramą, buvome išgelbėti nuo priešų, o jie buvo pažeminti. 16 Pasirinkę Antiocho sūnų Numeniją ir Jasono sūnų Antipatrą, pasiuntėme juos į Romą, kad atnaujintų mūsų pirmykštę draugystę ir sąjungą. 17 Mes jiems įsakėme, kad nuvyktų pas jus, pasveikintų ir perduotų mūsų laišką apie brolystės atnaujinimą. 18 Tad malonėkite atsiųsti mums apie tai atsakymą.“

19 Štai nuorašas laiško, kuris buvo atsiųstas Onijui.

20 „Arėjas, spartiečių karalius, su džiaugsmu sveikina vyriausiąjį kunigą Oniją.

21 Buvo atrasta raštuose apie spartiečius ir žydus, kad jie esą broliai ir kad abi tautos kilusios iš Abraomo giminės. 22 Tad dabar, kadangi tai sužinojome, malonėkite parašyti mums, kaip jums sekasi. 23 Mes savo ruožtu pranešame, kad jūsų kaimenės ir nuosavybė priklauso mums, lygiai kaip mūsiškės priklauso jums. Užtat mes savo pasiuntiniams įsakome, kad jums apie tai būtų pranešta.“

Žygis prieš Demetriją II

24 Jehonataną pasiekė žinia, kad Demetrijo karvedžiai sugrįžo pulti jo su didesne kariuomene negu anksčiau. 25 Tad jis leidosi į žygį iš Jeruzalės ir pasitiko juos Hamato apylinkėse, neduodamas laiko įžygiuoti į savo šalį. 26 Į jų stovyklą jis išsiuntė žvalgus. Sugrįžę jie pranešė Jehonatanui, kad priešas pasiruošęs pulti žydus tą naktį. 27 Tad, saulei nusileidus, Jehonatanas įsakė savo pajėgoms būti pasirengusioms visą naktį ir išdėstė aplink stovyklą saugas. 28 Išgirdęs, kad Jehonatanas ir jo pajėgos pasirengusios mūšiui, priešas, baimės apimtas, prarado drąsą. Tad užkūrė savo stovykloje laužus ir pasitraukė. 29 O Jehonatanas ir jo pajėgos nesužinojo, kas buvo įvykę iki pat ryto, nes matė, kad degė laužai. 30 Tada Jehonatanas puolė juos vytis, bet nebepasivijo, nes jie jau buvo persikėlę per Eleutero upę. 31 Užtat Jehonatanas, pasukęs į šoną prieš arabus, vadinamus zabadėjais, nugalėjo juos ir paėmė iš jų grobio. 32 Po to, palikęs stovyklą, tęsė žygį į Damaską ir peržygiavo visą sritį.

33 Ir Simonas leidosi į žygį ir įsiveržė iki pat Aškelono bei aplinkinių tvirtovių. Po to jis pasuko į Jopę ir užėmė ją, 34 nes sužinojo, kad jos gyventojai norėjo šią tvirtovę perduoti Demetrijo šalininkams. Simonas paliko jai saugoti įgulą.

35 Jehonatanas sugrįžęs sušaukė tautos seniūnus ir nutarė su jais statyti tvirtoves Judėjoje, 36 paaukštinti Jeruzalės sienas ir pastatyti aukštą užtvarą tarp tvirtovės ir miesto, kad tvirtovė būtų atskirta nuo miesto ir jos įgula nebegalėtų nei ko pirkti, nei parduoti. 37 Tad žmonės suėjo atstatyti miesto. Sienos dalis prie slėnio rytų pakraštyje buvo išgriuvusi. Jis atstatė miesto dalį, vadinamą Kafnata. 38 Simonas irgi atstatė Hadidą Šefeloje, sustiprino jos įtvirtinimus ir įstatė vartus su velkėmis.

39 Trifonas rengė sąmokslą, norėdamas tapti Azijos karaliumi, užsidėti vainiką ir pakelti ranką prieš Antiochą. 40 Bet jis bijojo, kad Jehonatanas gali sukliudyti ir kovoti prieš jį. Stengdamasis jį pagrobti ir nužudyti, Trifonas leidosi į žygį ir pasiekė Bet Šeaną. 41 Jehonatanas išėjo jo pasitikti su keturiasdešimt tūkstančių rinktinių karių ir atžygiavo prie Bet Šeano. 42 Pamatęs, kad jis atžygiavo su didele kariuomene, Trifonas nedrįso kelti rankos prieš jį. 43 Iškilmingai jį sutikęs, jis išgyrė visiems savo bičiuliams ir davė dovanų. Be to, įsakė visiems savo bičiuliams ir kariams klausyti Jehonatano kaip savęs. 44 Galop jis tarė Jehonatanui: „Kam gi visus tuos žmones vargini, nes karo tarp mūsų juk nėra? 45 Paleisk juos. Teeina namo. Pasirink sau keletą vyrų, kad tave lydėtų, ir eime drauge į Ptolemaidę. Aš tau perduosiu ją kartu su kitomis tvirtovėmis ir likusia kariuomene bei visais pareigūnais. Po to žygiuosiu namo. Iš tikrųjų čia tam ir esu.“

46 Jehonatanas juo patikėjo ir padarė, ką jis pasiūlė. Paleido savo karius, ir tie nuėjo namo į Judo kraštą. 47 Pasilikęs tris tūkstančius vyrų, du tūkstančius iš jų paliko Galilėjoje, o vienas tūkstantis liko palydai. 48 Tačiau, vos Jehonatanui įėjus į Ptolemaidę, gyventojai uždarė miesto vartus, suėmė jį, o visus su juo atėjusius išžudė kalaviju. 49 Be to, Trifonas išsiuntė pėstininkų ir raitininkų dalinius į Galilėją ir Didžiąją lygumą, kad sunaikintų visus Jehonatano kareivius. 50 Tačiau jie, manydami, kad Jehonatanas suimtas ir žuvo drauge su visa savo palyda, drąsino vieni kitus ir tankia gretų rikiuote puolė į mūšį. 51 Jų priešai, matydami, kad jie pasirengę kovoti ligi mirties, pasitraukė. 52 Tad žydų kariai saugiai sugrįžo į Judo kraštą. Iš tikrųjų, didžios baimės apimti, jie raudojo Jehonatano ir jo palydos vyrų. Visas Izraelis išgyveno didelį gedulą.

53 Visos aplinkinės tautos stengėsi juos sunaikinti. „Jie nebeturi nei vado, nei sąjungininko, ­ sakė jos, ­ tad eikime su jais kariauti. Ištrinsime iš žmonijos net jų atminimą.“

  
Bibliografiniai duomenys:

BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999.

© Lietuvos Biblijos draugija, 1999
© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1999. Išsamiai apie leidimą >>

Makabiejų pirma knygaSkyrius: 12