BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2022 06 28 Antrad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LBD ekumeninis leidimas 1999 m. (Biblija RK_E1999)

Makabiejų pirma knygaSkyrius: 10

 Makabiejų pirma knyga
  
 Aleksandro sukilimas
  
1 Mak 10

1 Šimtas šešiasdešimtais metais Antiocho sūnus Aleksandras Epifanas subūrė kariuomenę ir paėmė Ptolemaidę. Gyventojų mielai sutiktas, jis pradėjo karaliauti. 2 Apie tai išgirdęs, karalius Demetrijas sutelkė didžiules pajėgas ir išžygiavo susitikti su juo mūšyje. 3 Be to, Demetrijas pasiuntė Jehonatanui labai taikingą laišką, žadėdamas jį pagerbti. 4 Mat jis sakė sau: „Kreipkimės į jį pirmi ir susitaikinkime, kol jis nespėjo susikalbėti prieš mus su Aleksandru. 5 Juk jis atsimins visas skriaudas, kurias esame padarę ir jam, ir jo broliams, ir jo tautai.“ 6 Tad Demetrijas suteikė jam teisę rinkti kariuomenę, aprūpinti ją ginklais bei laikyti save jo sąjungininku ir įsakė, kad tvirtovėje laikomi įkaitai būtų perduoti jam.

7 Taigi Jehonatanas, įžygiavęs į Jeruzalę, perskaitė tą laišką girdint visiems žmonėms. Tvirtovėje buvusiems vyrams 8 žinia, kad karalius suteikė jam teisę rinkti kariuomenę, kėlė siaubą. 9 Bet jie perdavė įkaitus Jehonatanui, o jis atidavė juos tėvams. 10 Po to Jehonatanas apsigyveno Jeruzalėje ir ėmėsi atstatyti ir atnaujinti miestą. 11 Darbų vadovams įsakė statyti sienas ir gynybos įtvirtinimus aplink Siono kalną, kad jie būtų stipresni, iš keturkampių akmenų. Jie taip ir padarė.

12 Svetimšaliai, buvę Bakchido statytose tvirtovėse, išbėgiojo. 13 Palikę savo vietas, visi sugrįžo į savo šalį. 14 Tik Bet Cūre buvo likę keletas atsimetėlių nuo Įstatymo ir įsakymų, nes jis buvo prieglaudos vieta.

15 Karalius Aleksandras išgirdo apie Jehonatanui duotus Demetrijo pažadus. Jam buvo pranešta ir apie Jehonatano bei jo brolių kovas ir žygdarbius bei sunkumus, kuriuos jie turėjo pakelti. 16 „Argi galėtume rasti kitą tokį vyrą? ­ sušuko jis. ­ Mes turime tuojau pat jį padaryti savo draugu ir sąjungininku!“ 17 Tad jis parašė Jehonatanui laišką, kreipdamasis šiais žodžiais:

18 „Karalius Aleksandras su džiaugsmu sveikina savo brolį Jehonataną.

19 Mes girdėjome apie tave, kad esi narsus galiūnas ir vertas būti mūsų draugu. 20 Todėl šiandien tave paskyrėme būti tavo tautos vyriausiuoju kunigu. Tu turi būti vadinamas karaliaus bičiuliu. Tu turi rūpintis mūsų reikalais ir palaikyti su mumis draugystę.“

Jis nusiuntė Jehonatanui ir purpuro skraistę bei aukso vainiką.

21 Jehonatanas apsivilko šventuoju apdaru šimtas šešiasdešimtų metų septintą mėnesį per Palapinių šventę, surinko kariuomenę ir parūpino daugybę ginklų. 22 Išgirdęs apie tuos dalykus, Demetrijas susirūpino ir tarė: 23 „Ką mes padarėme! Juk Aleksandras mums už akių užbėgo, draugystę su žydais laimėdamas ir pagerindamas savo padėtį! 24 Ir aš jiems parašysiu, siūlydamas paskatų ir žadėdamas garbę ir dovanų; galbūt jie ateis man į pagalbą.“ 25 Taigi jis pasiuntė jiems tokį laišką:

„Karalius Demetrijas su džiaugsmu sveikina žydų tautą.

26 Mes girdėjome, kad jūs laikėtės sutarčių su mumis, likote draugiški mums ir neperėjote pas mūsų priešus. Tai mus labai džiugina. 27 Tad likite mums ištikimi ir toliau. Mes atlyginsime už jūsų gerą elgesį mūsų atžvilgiu. 28 Suteiksime jums daug lengvatų ir duosime dovanų. 29 Tad dabar aš išlaisvinu jus ir atleidžiu visus žydus nuo duoklės, nuo druskos muito ir vainikų mokesčio. 30 Užuot išrinkęs trečdalį grūdų derliaus ir pusę vaismedžių vaisių, kurie turėtų būti mano dalis, aš atsisakau tos teisės nuo šiandien visam laikui. Nei dabar, nei ateityje nerinksiu jų iš Judo krašto nei iš trijų prie jo iš Samarijos prijungtų sričių. 31 Tebūna Jeruzalė ir jos žemė, jos dešimtinės ir mokesčiai šventi ir atleisti nuo mokesčių. 32 Taip pat aš išsižadu teisės valdyti tvirtovę, esančią Jeruzalėje, ir perduodu ją vyriausiajam kunigui, kad pastatytų joje įgulą iš savo parinktų vyrų. 33 Visiems žydams, paimtiems į nelaisvę iš Judo krašto į bet kurią mano karalystės valdą, aš grąžinu laisvę be išpirkos. Tebūna jie atleisti nuo visų mokesčių, net uždėtų ant jų galvijų. 34 Visos iškilmės, šabai, jaunaties bei įsakytos švenčių dienos ir trys dienos prieš iškilmę bei trys dienos po iškilmės ­ visos jos tebūna dienos atleidimo ir palengvinimo visiems žydams, esantiems mano karalystėje. 35 Niekas neturi teisės ko nors iš jų reikalauti ar ką nors iš jų trukdyti bet kokiu reikalu. 36 Tebūna trisdešimt tūkstančių žydų priimta į karaliaus kariuomenę ir tegauna jie tokį pat išlaikymą, koks priklauso karaliaus karo pajėgoms. 37 Tebūna kai kurie jų skiriami į svarbias karaliaus tvirtoves, tebūna kai kurie jų skiriami į atsakingas vietas karalystėje. Tebūna jų pareigūnai ir vadai paskirti iš jų pačių, tegyvena jie pagal savo įstatymus, kaip karalius ir yra įsakęs Judo krašte. 38 Anos trys sritys, prijungtos prie Judėjos iš Samarijos, tebūna taip suvienytos su Judėja, kad priklausytų vienam valdovui ir būtų pavaldžios tik vyriausiajam kunigui.

39 Ptolemaidę ir jos apylinkes aš duodu kaip dovaną Jeruzalės šventovei reikalingoms išlaidoms padengti. 40 Aš duodu taip pat asmenišką metinę penkiolikos tūkstančių sidabro šekelių dovaną iš karaliaus įplaukų sąskaitų, paimtų iš artimiausių vietų mano valdose. 41 Visos papildomos lėšos, kurių pareigūnai neperdavė, kaip buvo darę ankstesniais metais, nuo dabar bus perduodamos šventyklos reikalams. 42 Be to, panaikinami anie penkių tūkstančių sidabro šekelių mokesčiai, kuriuos mano pareigūnai imdavo kasmet iš šventovės įplaukų, nes tos lėšos priklauso joje tarnaujantiems kunigams. 43 Kas tik ieškos prieglaudos Jeruzalės šventykloje ar bet kur joje, nesumokėjęs mokesčių karaliui ar prasiskolinęs, tam tebūna atleista ir sugrąžinta visa jo nuosavybė mano karalystėje.

44 Šventovė ir jos pastatų atstatymo ir atnaujinimo išlaidos tebūna apmokėtos iš karaliaus įplaukų. 45 Panašiai ir Jeruzalės sienų atstatymas bei įtvirtinimas iš visų šonų, ir Judėjos sienų atstatymas tebūna apmokėtas iš karaliaus įplaukų.“

46 Jehonatanas ir žmonės, išklausę šių žodžių, nepatikėjo ir atmetė juos, nes atsiminė didelę Demetrijo skriaudą, kurią jis buvo padaręs Izraeliui, ir kaip nuožmiai jis buvo juos engęs. 47 Jie nutarė remti Aleksandrą, nes jis pirmas taikingai į juos kreipėsi, ir liko jo sąjungininkais visą jo gyvenimą.

48 Karalius Aleksandras, sutelkęs didžiulę kariuomenę, pasistatė savo stovyklą priešais Demetriją. 49 Abu karaliai išėjo į mūšį. Demetrijo kariuomenė buvo priversta bėgti. Aleksandras vijosi ir juos įveikė. 50 Jis narsiai tęsė kovą ligi saulėlydžio, ir tą dieną Demetrijas žuvo.

Aleksandro sąjunga su Egiptu

51 Po to Aleksandras išsiuntė pasiuntinius pas Egipto karalių Ptolemėją su tokia žinia:

52 „Aš sugrįžau į savo karalystę, įžengiau į savo protėvių sostą ir pradėjau valdyti. Aš nugalėjau Demetriją ir atgavau mūsų valdas. 53 Su juo kovojau mūšyje, mes sutriuškinome jį bei jo kariuomenę ir įžengėme į jo karalystės sostą. 54 Tad dabar sudarykime draugystės sutartį vienas su kitu. Duok man savo dukterį žmona, ir aš tapsiu tavo žentu. Aš duosiu tau ir jai tavęs vertų dovanų.“

55 O karalius Ptolemėjas šitaip atsakė:

„Laiminga ta diena, kurią sugrįžai į savo tėvų kraštą ir atsisėdai jų karalystės soste! 56 Dabar aš darysiu, kaip rašei, bet susitik su manimi Ptolemaidėje, kad galėtume vienas kitą pamatyti, ir aš tapsiu tavo uošviu, kaip tu pasiūlei.“

57 Ptolemėjas su savo dukterimi Kleopatra leidosi į kelionę iš Egipto ir atvyko į Ptolemaidę šimtas šešiasdešimt antrais metais. 58 Karalius Aleksandras jį pasitiko, ir Ptolemėjas davė savo dukterį jam žmona ir iškėlė vestuves Ptolemaidėje, kaip karaliams įprasta daryti, su didžia iškilme.

59 Karalius Aleksandras parašė ir Jehonatanui, kad atvyktų su juo susitikti. 60 Tad jis, nuvykęs į Ptolemaidę su didele iškilme, susitiko su abiem karaliais ir davė jiems bei jų bičiuliams sidabro bei aukso ir daug dovanų, padarydamas jiems gerą įspūdį. 61 Tuo pačiu metu būrys niekšų izraelitų, atsimetėlių nuo Įstatymo, susibūrė kaltinti jo, bet karalius nekreipė į juos dėmesio. 62 Jis įsakė nuvilkti Jehonatano drabužius ir apvilkti jį purpuru, ir taip buvo padaryta. 63 Karalius jį ir pasisodino šalia savęs. „Nueikite su juo į miesto vidurį, ­ įsakė jis savo pareigūnams, ­ ir paskelbkite, kad neleidžiama kelti prieš jį jokių skundų. Tenevargina jo nė vienas, kad ir kokia būtų priežastis.“ 64 Pamatę tuo paskelbimu jam teikiamą garbę ir jį patį apvilktą purpuru, jo kaltintojai visi išbėgiojo. 65 Be to, karalius, pagerbdamas Jehonataną, įrašė jį tarp savo pirmųjų bičiulių ir paskyrė jį karo vadu bei srities valdytoju. 66 Tada Jehonatanas, kupinas džiaugsmo, sugrįžo į Jeruzalę ramybėje.

Jehonatanas nugali Apoloniją

67 Šimtas šešiasdešimt penktais metais Demetrijo sūnus Demetrijas atvyko iš Kretos į savo tėvų šalį. 68 Karalius Aleksandras, apie tai išgirdęs, buvo labai susirūpinęs ir sugrįžo į Antiochiją. 69 Demetrijas Celesirijos valdytoju paskyrė Apoloniją. Sutelkęs didelę kariuomenę, Apolonijas pasistatė stovyklą prie Jabnės. Iš ten jis nusiuntė vyriausiajam kunigui Jehonatanui tokį žodį:

70 „Tu tik vienas mums priešiniesi. Dėl tavęs esu išjuokiamas ir gėdinamas. Kam gi rodai galybę prieš mus kalnuose? 71 Jeigu tu pasitiki savo pajėgomis, atžygiuok pas mus į lygumą, ir ten išmėginkime vienas kito jėgą. Miestų jėga mano pusėje. 72 Pasiklausk ir sužinok, kas aš ir kas tie kiti, kurie man padeda. Žmonės tau pasakys, kad tu negali stoti į kovą su manimi, nes tavo tėvai, būdami savo žemėje, du sykius buvo priversti bėgti. 73 Tad tu nepajėgsi atsilaikyti prieš mano raitiją ir tokią kariuomenę kaip ši lygumoje, kur nėra nei uolos, nei akmens, nei jokios vietos, kur pabėgti.“

74 Išgirdęs Apolonijo žodžius, Jehonatanas pasijuto įžeistas. Išsirinkęs dešimt tūkstančių vyrų, jis leidosi į žygį iš Jeruzalės, o jo brolis Simonas prisijungė jam padėti. 75 Jis pasistatė stovyklą prie Jopės, bet miesto gyventojai uždarė miesto vartus, nes ten įgulą turėjo Apolonijas. Žydams apgulus, 76 miesto gyventojus apėmė baimė. Jie atidarė miesto vartus, ir Jehonatanas paėmė Jopę.

77 Gavęs apie tai žinią, Apolonijas išrikiavo žygiui tris tūkstančius raitijos bei didelę pėsčiųjų kariuomenę ir išžygiavo Azoto link, tarsi norėdamas peržygiuoti miestą. Bet kartu jis slinko į lygumą, kur turėjo didžiulį raitijos dalinį ir juo pasitikėjo. 78 Jehonatanas nusivijo jį iki Azoto, ir kariuomenės pradėjo mūšį. 79 Apolonijas buvo palikęs tūkstančio raitininkų pasalą užnugaryje. 80 Jehonatanas suvokė, kad jo užnugaryje yra pasala, nes priešas buvo apsupęs jo kariuomenę ir šaudė strėlėmis į jo vyrus nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos popietės. 81 Bet jo vyrai laikėsi tvirtai, kaip Jehonatanas buvo įsakęs, o priešo arkliai išvargo.

82 Tada Simonas atvedė savo pajėgas ir pradėjo mūšį su priešo gretomis. Jų raitija buvo išvargusi, priešo gretos palūžo prieš jį ir jie buvo priversti bėgti. 83 Jų raitininkai buvo per daug išsklaidyti lygumoje. Tad, nubėgę į Azotą, jie suėjo į savo stabo Bet Dagono šventyklą. 84 Bet Jehonatanas sudegino Azotą bei visus aplinkinius miestus ir paėmė grobį. Sudegino ir Dagono šventovę bei visus, ieškojusius joje prieglaudos. 85 Žuvusių nuo kalavijo ir tų, kurie buvo gyvi sudeginti, iš viso buvo aštuoni tūkstančiai.

86 Pasitraukęs iš ten, Jehonatanas pasistatė stovyklą prie Aškelono. To miesto gyventojai išėjo su didele iškilme jo pasitikti. 87 Po to jis ir jo vyrai, apsikrovę gausiu grobiu, sugrįžo į Jeruzalę.

88 Išgirdęs apie tuos įvykius, karalius Aleksandras dar labiau pagerbė Jehonataną. 89 Jis atsiuntė jam tokią aukso sagę, kokia paprastai duodama karaliaus giminaičiams. Be to, jis atidavė jam Ekroną ir visas jo žemes kaip nuosavybę.

  
Bibliografiniai duomenys:

BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999.

© Lietuvos Biblijos draugija, 1999
© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1999. Išsamiai apie leidimą >>

Makabiejų pirma knygaSkyrius: 10