¹ Mozė sušaukė visą Izraelį ir tarė: „Jūs matėte visa, ką VIEŠPATS padarė jūsų akyse Egipto žemėje faraonui, visiems jo dvariškiams ir visam jo kraštui, ² didžiulius bandymus, kuriuos savo akimis matėte, ir anuos nuostabius ženklus bei nepaprastus darbus. ³ Tačiau iki pat šios dienos VIEŠPATS jums dar nėra davęs širdies įsiminti, akių matyti, ausų girdėti.

⁴ ‘Keturiasdešimt metų vedžiau jus per dykumą. Drabužiai ant jūsų nugaros nesusidėvėjo ir apavas ant jūsų kojų nenusinešiojo. ⁵ Nevalgėte duonos, negėrėte vyno ar stipraus gėrimo, idant žinotumėte, kad aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas!’

⁶ Atėjus į šią vietą, Hešbono karalius Sihonas ir Bašano karalius Ogas išėjo prieš mus kariauti, bet mes juos nugalėjome. ⁷ Mes užėmėme jų kraštą ir atidavėme jį kaip paveldą Rubeno žmonėms, Gado žmonėms ir pusei Manaso giminės. ⁸ Todėl laikykitės ištikimai visų šios Sandoros žodžių, idant jums sektųsi visa, ką tik darote.

Sandora saisto visą Izraelį

⁹ Šiandien visi stovite čia, VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje, giminių vadai, seniūnai ir apskaitininkai, visi Izraelio vyrai, ¹⁰ vaikai ir žmonos, net ateiviai, esantys su tavimi tavo stovykloje, nuo kertančių malkas iki nešančių vandenį, ¹¹ kad įeitumei į VIEŠPATIES, savo Dievo, Sandorą su priesaika, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, šiandien sudaro su tavimi, ¹² idant šiandien padarytų tave savo tauta ir būtų tavo Dievas, kaip jis tau pažadėjo ir kaip prisiekė tavo protėviams ­ Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. ¹³ Ne vien jūsų labui darau šią Sandorą ir tariu šią priesaiką, ¹⁴ ne vien labui šiandien čia stovinčių su mumis VIEŠPATIES, mūsų Dievo, akivaizdoje, bet ir labui šiandien nesančių čia tarp mūsų.

Įspėjimas dėl stabmeldystės

¹⁵ Gerai žinote, kaip gyvenome Egipto žemėje ir kaip perėjome per įvairias kitas tautas. ¹⁶ Esate matę jų bjaurius dalykus ir pas juos esančius stabus iš medžio ir akmens, iš sidabro ir aukso. ¹⁷ Galbūt tarp jūsų yra koks vyras ar moteris, ar kokia kiltis, ar kokia giminė, kurių širdis net šiandien gręžiasi nuo VIEŠPATIES, mūsų Dievo, eiti ir garbinti anų tautų dievus. Galbūt [jumyse] yra šaknis, želdinanti nuodingas piktžoles ir metėles. ¹⁸ Jei toks žmogus, išklausęs šios priesaikos žodžių, laikytų save esant atsparų ir širdyje girtųsi: ‘Esu saugus, nors ir seku savo širdies norus’, jis užtrauktų nelaimę ir drėgnai dirvai, ir sausai žemei. ¹⁹ VIEŠPATS jam niekuomet neatleis, nes VIEŠPATIES įniršis ir pavydulingumas suliepsnos prieš jį. Visi prakeikimai, užrašyti šioje knygoje, nužengs ant jo, ir VIEŠPATS ištrins jo vardą po dangumi.

²⁰ VIEŠPATS išskirs juos iš visų Izraelio giminių nelaimei pagal visus Sandoros prakeikimus, užrašytus šioje Įstatymo knygoje. ²¹ Stebėsis vėlesnės kartos ­ po jūsų gimę vaikai bei svetimtaučiai, atėję iš tolimo krašto, ir matys šio krašto nelaimes ir ligas, kuriomis VIEŠPATS bus jį ištikęs. ²² Visa jo žemė išdeginta siera ir druska, neapsėta, niekas neauga, nedygsta jokia žolė, sunaikinta kaip Sodoma ir Gomora, Adma ir Ceboimai, kuriuos VIEŠPATS sunaikino savo pykčio įniršyje. ²³ Stebėsis visos tautos: ‘Kodėl VIEŠPATS taip padarė šiam kraštui? Dėl ko toks baisus įniršis?’ ²⁴ Jiems bus atsakyta: ‘Kadangi jie paliko VIEŠPATIES, savo protėvių Dievo, Sandorą, kurią jis sudarė su jais, kai išvedė juos iš Egipto žemės, ²⁵ ir nuėjo tarnauti svetimiems dievams, ir garbino juos, ­ dievus, kurių nebuvo iki tol pažinę, dievus, kurių jis nebuvo jiems paskyręs. ²⁶ Todėl tat užsidegė ant to krašto VIEŠPATIES įniršis, ištikdamas jį visais prakeikimais, užrašytais šioje knygoje. ²⁷ VIEŠPATS išrovė juos iš jų žemės savo degančiu įniršiu ir baisiu pykčiu, nubloškė juos į kitą kraštą, kur jie ir dabar tebėra.’

²⁸ Tai, kas paslėpta, priklauso VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, bet tai, kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams, kad laikytumėmės visų šio Įstatymo žodžių.’