¹ Apsigręžę ir leidęsi į kelionę Nendrių jūros keliu, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs, ilgą laiką ėjome palei Seyro kalnus. ² Galop VIEŠPATS tarė man: ³ ‘Gana jums eiti palei šį aukštumų kraštą. Sukite dabar į šiaurę. ⁴ Duok žmonėms tokį įsakymą: turėsite pereiti per kraštą savo giminių, Ezavo palikuonių, gyvenančių Seyre. Nors jie jūsų ir bijos, būkite atsargūs, ⁵ nekovokite su jais, nes iš jų žemės neduosiu jums nė vienos pėdos. Seyro kalną atidaviau Ezavui kaip paveldą. ⁶ Už pinigus pirksite iš jų maisto pavalgyti; už pinigus pirksite iš jų net vandens atsigerti. ⁷ Iš tikrųjų VIEŠPATS laimino tave visame, ką tik darei; jis žino apie tavo kelionę per šią plačią dykumą. Per tuos keturiasdešimt metų VIEŠPATS, tavo Dievas, buvo su tavimi, ir nieko tau netrūko.’

⁸ Tad ėjome tolyn nuo savo giminių, Ezavo palikuonių, gyvenančių Seyre, sukome nuo kelio per Arabą, Elatą ir Ecjon Geberą. Mums pasukus eiti Moabo dykumos kryptimi, ⁹ VIEŠPATS man tarė: ‘Neužpulk Moabo, nekovok su juo, nes iš jo žemės neduosiu tau paveldo. Arą atidaviau Loto palikuonims kaip paveldą.’

¹⁰ (Emai,galinga ir gausi tauta, aukšti kaip anakiečiai, seniau ten gyveno. ¹¹ Panašiai kaip anakiečiai, jie paprastai buvo laikomi refajais, nors moabitai juos vadina emais. ¹² Be to, Seyre seniau buvo gyvenę horai, bet Ezavo palikuonys juos išvarė, sunaikino ir apsigyveno jų vietoje, kaip Izraelis padarė krašte, kurį VIEŠPATS jiems davė kaip paveldą.)

¹³ ‘Pasiruoškite pereiti Zeredo upokšnį.’

Taigi mes perėjome Zeredo upokšnį. ¹⁴ Laiko tarpas, kurį praleidome kelionėje nuo Kadeš Barnėjos iki perėjome Zeredo upokšnį, buvo trisdešimt aštuoneri metai. Tuo tarpu visa karta karių išmirė stovykloje, kaip VIEŠPATS buvo dėl jų prisiekęs. ¹⁵ Iš tikrųjų paties VIEŠPATIES ranka buvo nukreipta rauti juos iš stovyklos ir rovė, kol visi pradingo.

¹⁶ Vos išmirus visiems kariams, ¹⁷ VIEŠPATS man kalbėjo, tardamas: ¹⁸ ‘Šiandien pereisi Moabo sieną prie Aro. ¹⁹ Kai prieisi Amono pasienį, nepulk jų ir nekovok, nes neduosiu tau Amono krašto kaip paveldo. Atidaviau jį kaip paveldą Loto palikuonims.’

²⁰ (Šistaip pat paprastai laikomas refajų kraštu. Seniau jame gyveno refajai, nors amonitai juos vadina zamzumais, ­ ²¹ stipri ir gausi tauta, tokio pat ūgio kaip anakiečiai. Bet VIEŠPATS nušlavė juos nuo kelio amonitams, šie išvarė juos ir apsigyveno jų vietoje. ²² Tą pat jis padarė ir Ezavo palikuonims, gyvenantiems Seyre, taip nušluodamas horus jiems nuo kelio, kad jie galėjo užimti jų kraštą ir gyventi jų vietoje ligi pat šios dienos. ²³ O avus, gyvenusius kaimuose Gazos kaimynystėje, sunaikino iš Kaftoro atsikėlę kaftoriečiai, apsigyvenę jų vietoje.)

²⁴ ‘Pirmyn! Pereikite Arnono slėnį! Žiūrėk, atidaviau tau į rankas amoritą Hešbono karalių Sihoną ir jo kraštą. Imk ir užvaldyk paveldą, leiskis į mūšį su juo! ²⁵ Šią dieną pradedu judinti visas tautas po dangumi jūsų siaubu ir baime; jos, jūsų vardą girdėdamos, drebės ir per jus kęs sielvartą.’

Užkariaujamas Hešbonas

²⁶ Tad pasiunčiau iš Kedemotų dykumos pasiuntinius pas Hešbono karalių Sihoną su šitokiu taikos pasiūlymu: ²⁷ ‘Leisk man pereiti per tavo kraštą vieškeliu. Aš eisiu tik vieškeliu, nesukdamas nei į dešinę, nei į kairę. ²⁸ Maisto pavalgyti man parduosi už pinigus, vandens atsigerti man parūpinsi už pinigus. Tik leisk man pereiti pėsčiomis, ²⁹ kaip Ezavo palikuonys, gyvenantys Seyre, ir moabitai, gyvenantys Are, man padarė, kol galėsiu persikelti per Jordaną į kraštą, kurį VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums duoda.’ ³⁰ Tačiau Hešbono karalius Sihonas nenorėjo leisti mums pereiti, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, buvo sukietinęs jo dvasią ir padaręs jo širdį atkaklią, kad atiduotų jį tau į rankas, ką jis jau ir yra padaręs.

³¹ VIEŠPATS tarė man: ‘Žiūrėk, aš atiduodu tau Sihoną ir jo kraštą. Dabar pradėk užiminėti jo kraštą savo paveldui.’ ³² Užtat, kai išėjo prieš mus Sihonas, jis ir visi jo kariai į mūšį prie Jahcos, ³³ VIEŠPATS, mūsų Dievas, atidavė jį mums. Nugalėjome jį drauge su jo sūnumis ir visais kariais. ³⁴ Tuo metu, paėmę visus jo miestus, kiekviename mieste paskyrėme sunaikinti vyrus, moteris ir vaikus, nepalikdami nė vieno gyvo. ³⁵ Tik galvijus pasigrobėme ir grobį iš paimtųjų miestų pasiėmėme. ³⁶ Nuo Aroero, esančio ant Arnono slėnio šlaito, įskaitant miestą, esantį pačiame slėnyje, iki pat Gileado nebuvo miesto, kurio mūrai būtų buvę mums per aukšti. VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums visa atidavė! ³⁷ Tačiau į amonitų kraštą nesiveržei, vengdamas viso Jaboko slėnio aukštupio ir aukštumų krašto miestų, kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas, buvo įsakęs.