I 1 Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela! VIEŠPATIE, mano Dieve, esi be galo didis! Apsisiautęs garbe ir didybe, 2 apsigaubęs šviesa lyg drabužiu. Tu ištempei dangų tarsi palapinės dangą, 3 padėjai savo buveinės sijas viršum vandenų. Iš debesų darai sau vežimą, keliauji ant audros sparnų. 4 Vėjus imi savo pasiuntiniais, žaibų liepsnas – savo tarnais. II 5 Tu įkūrei žemę tvirtai ant jos pamatų, ir ji ten stovės amžinai. 6 Vandenynu tarsi drabužiu ją apklojai; vandenys tįsojo viršum kalnų. 7 Kai tu vandenims pagrūmojai, jie bėgo, traukėsi, pasigirdus tavo griausmo balsui, – 8 kalnams iškylant, slėniams įdumbant, – į vietą, kurią tu jiems skyrei. 9 Tu nubrėžei ribą, kurią peržengti uždraudei, kad žemės vėl neapsemtų. III 10 Tu liepi šaltiniams sruventi slėniuose, upėms tekėt tarp kalvų. 11 Jie duoda vandens miško žvėrims; laukiniai asilai ten malšina savo troškulį. 12 Pakrantėse padangių paukščiai lizdus kraunasi ir čiulba ant medžių šakų. 13 Tu laistai kalnus iš savo aukštos buveinės; žemė kupina tavo palaimos. 14 Tu želdai žolę galvijams ir augalus žmonių reikalams, kad augintų maisto iš žemės – 15 ir vyno, kuris linksmina žmogaus širdį, ir alyvmedžių aliejaus, nuo kurio švyti veidai, ir duonos, kuri stiprina gyvastį. 16 Gausiai laistomi yra VIEŠPATIES medžiai – Libano kedrai, jo paties pasodinti. 17 Paukščiai juose sukasi gūžtas; gandras medyje kraunasi lizdą. 18 Aukštieji kalnai yra laukinėms ožkoms; uolos – slėptuvė olų barsukams. IV 19 Tu padarei mėnulį mėnesiams žymėti; saulė žino, kada nusileisti. 20 Tu siunti tamsą, ir ateina naktis, – tuomet sujunda visi miško gyvūnai. 21 Liūtukai riaumoja grobio, ieškodami sau maisto iš Dievo. 22 Saulei užtekėjus, jie pasitraukia miegoti savo lindynėse. 23 Žmogus eina prie savo darbo ir triūsia iki vakaro. V 24 VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė. 25 Štai jūra, tokia bekraštė ir plati, ten knibždėlynas be skaičiaus – maži ir dideli gyvūnai. 26 Čia plaukioja laivai ir žaidžia Leviatanas, kurį tu sukūrei. VI 27 Visi jie laukia iš tavęs, kad duotum jiems peno, kada reikia. 28 Kai tu jiems duodi, jie surenka {derlių}, kai ištiesi ranką, jie sotūs gėrybių. 29 Tau veidą paslėpus, jie nerimsta, o alsavimą iš jų atėmus, jie miršta – sugrįžta atgal į dulkes. 30 Tau atsiuntus savo dvasią, jie atgyja, – tu atnaujini žemės veidą. VII 31 Tebūna amžina VIEŠPATIES garbė, tesidžiaugia Dievas savo kūriniais! 32 Jis pažvelgia į žemę, ji dreba; jis paliečia kalnus, jie smilksta. 33 Giedosiu VIEŠPAČIUI, kolei gyvensiu, – per visą gyvenimą šlovinsiu giesme savo Dievą. 34 Tepatinka jam mano malda, nes aš džiūgauju VIEŠPATYJE. 35 Teišnyksta nusidėjėliai žemėje, tenebūna daugiau nedorėlių. Garbink VIEŠPATĮ, mano siela! {Šlovinkite VIEŠPATĮ!} | 
