Ezavo ir Jokūbo gimimas

¹⁹ Štai Abraomo sūnaus Izaoko šeimos istorija. Abraomui gimė Izaokas. ²⁰ Izaokas buvo keturiasdešimtmetis, kai vedė Rebeką, aramėjo Betuelio iš Padan Aramo dukterį ir aramėjo Labano seserį. ²¹ Izaokas maldavo VIEŠPATĮ dėl savo žmonos, nes ji buvo nevaisinga. VIEŠPATS išklausė maldą, ir jo žmona Rebeka tapo nėščia. ²² Bet kūdikiai taip grūmėsi vienas su kitu jos įsčiose, kad ji prasitarė: „Jei taip, tai kam aš dar gyvenu?“ Tad ji nuėjo VIEŠPATIES pasiteirauti. ²³ O VIEŠPATS atsakė jai:

„Dvi gentys yra tavo įsčiose,

dvi atskiros tautos kils iš tavęs.

Bet viena tauta bus stipresnė už kitą;

vyresnioji tarnaus jaunesniajai.“

²⁴ Atėjus metui gimdyti, paaiškėjo, kad jos įsčiose buvo dvyniai! ²⁵ Pirmasis buvo rusvas, o visas jo kūnas ­ tarsi plaukuota skraistė. Užtat jie pavadino jį Ezavu. ²⁶ Po to išėjo jo brolis, laikydamasis ranka Ezavo kulno. Užtat jie pavadino jį Jokūbu. Izaokas buvo šešiasdešimtmetis, kai jiedu gimė.

²⁷ Kai berniukai užaugo, Ezavas buvo įgudęs medžiotojas, laukus mėgstąs vyras, tuo tarpu Jokūbas ­ tylus, mėgstąs būti namie prie palapinių. ²⁸ Izaokas mylėjo Ezavą, nes mėgo žvėrieną, o Rebeka mylėjo Jokūbą.

²⁹ Kartą Jokūbui verdant sriubą, Ezavas parėjo iš laukų. Jis buvo labai išalkęs. ³⁰ Ezavas tarė Jokūbui: „Labai prašau duoti man pasrėbti to raudono viralo, nes esu baisiai išalkęs!“ (Todėl Ezavas buvo vadinamas Edomu.) ³¹ „Pirmiau parduok man savo pirmagimystę“, ­ atsakė Jokūbas. ³² Ezavas tarė: „Esu prie mirties, kam man ta pirmagimystė?“ ³³ Bet Jokūbas užsispyrė: „Pirmiau turi man prisiekti.“ Tada jis prisiekė ir pardavė savo pirmagimystę Jokūbui. ³⁴ Tuomet Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių sriubos. Jis pavalgė, atsigėrė, pakilo ir nuėjo sau. Tiek Ezavui terūpėjo jo pirmagimystė.