¹ Tada kilo didelis žmonių, ypač jų žmonų, šauksmas prieš brolius žydus. ² Kai kurie sakė: „Mūsų sūnų ir dukterų yra daug. Mes turime gauti grūdų, kad galėtume pavalgyti ir likti gyvi.“ ³ Kiti sakė: „Mes turime užstatyti savo laukus, vynuogynus ir namus, kad gautume grūdų atsiginti nuo bado.“ ⁴ Dar kiti sakė: „Mes turėjome skolintis pinigų, užstatydami savo laukus ir vynuogynus, karaliaus mokesčiams sumokėti. ⁵ Mes tokie pat, kaip mūsų giminės, mūsų vaikai tokie pat, kaip jų vaikai, tačiau mes verčiame savo sūnus ir dukteris būti vergais. Kai kurios mūsų dukterys jau padarytos vergėmis. Mes bejėgiai, o mūsų laukai ir vynuogynai priklauso kitiems.“

⁶ Išgirdus jų šauksmą ir skundus, mane apėmė didelis pyktis. ⁷ Rūpestingai apsvarstęs reikalą, apkaltinau didikus ir pareigūnus. Tariau jiems: „Visi jūs imate palūkanas iš savo giminių!“ Sušaukęs didelę jų sueigą, ⁸ tariau jiems: „Mes darėme, ką galėjome, mūsų broliams žydams, parduotiems kitoms tautoms, išpirkti. Nejau dabar jūs parduodate savo brolius, kad mes turėtume juos išpirkti!“ Neturėdami, ką atsakyti, jie tylėjo. ⁹ Tad aš tęsiau: „Tai, ką darote, nėra gera. Argi neturėtumėte elgtis, bijodami savo Dievo, kad neduotumėte mūsų priešams tautoms progos mus išjuokti? ¹⁰ Be to, ir aš, ir mano broliai, ir mano tarnai esame paskolinę jiems pinigų ir grūdų. Liaukimės imti palūkanas! ¹¹ Atiduokite jiems šiandien jų laukus, vynuogynus, alyvmedžių sodus, namus ir palūkanas, kurias esate iš jų išreikalavę už pinigus, grūdus, vyną ir aliejų.“ ¹² Jie sutiko: „Sugrąžinsime viską ir nieko daugiau iš jų nereikalausime. Padarysime, kaip sakai.“ Pasišaukęs kunigus, liepiau juos prisaikdinti, kad padarys, kaip pažadėję. ¹³ Be to, iškračiau savo drabužių skreitą, tardamas: „Taip teiškrato Dievas iš namų ir nuosavybės kiekvieną, kuris nesilaikys šio pažado. Tebūna jie taip iškratyti ir tušti!“ O visa sueiga tarė: „Amen!“ ­ ir pašlovino VIEŠPATĮ.

Žmonės laikėsi šio pažado.

¹⁴ Be to, nuo tos dienos, kai buvau paskirtas jų valdytoju Judo krašte ­ nuo dvidešimtų iki trisdešimt antrų karaliaus Artakserkso metų, iš viso dvylika metų, ­ nei aš, nei mano broliai niekada nevalgėme valdytojo maisto davinio. ¹⁵ Ankstesnieji valdytojai, mano pirmtakai, ėmė iš jų maistą bei vyną ir pinigais keturiasdešimt sidabro šekelių. Net jų tarnai šiurkščiai elgėsi su žmonėmis. Bet aš iš Dievo baimės taip nedariau. ¹⁶ Iš tikrųjų, būdamas atsidavęs sienos atstatymo darbams, neįsigijau jokios žemės, bet įdėjau savo dalį į sienos atstatymą. Visi mano vyrai buvo sutelkti prie šio darbo. ¹⁷ Be to, prie mano stalo būdavo šimtas penkiasdešimt žmonių ­ žydų bei pareigūnų ir atėjusių pas mus iš aplinkinių tautų. ¹⁸ Nors kasdien buvo paruošiamas mano lėšomis jautis, šeši rinktiniai avinai, paukštiena, neskaitant gausybės visokio vyno kas dešimt dienų, nereikalavau valdytojo davinio, nes darbo našta slėgė žmones. ¹⁹ O mano Dieve, atsimink mano labui visa, ką esu padaręs šiai tautai!

¹ Kai buvo pranešta Sanbalatui, Tobijai ir arabui Gešemui bei kitiems mūsų priešams, kad aš atstačiau sieną, ir neliko jokių spragų, nors durų į vartus iki to laiko dar nebuvau įstatęs, ² Sanbalatas ir Gešemas atsiuntė man tokį žodį: „Eikš, susitikime Kefirimuose, Onojo slėnyje.“ Jie manė padaryti man pikta. ³ Tad nusiunčiau pas juos pasiuntinius pasakyti: „Esu užsiėmęs dideliu darbu ir negaliu atvykti. Kodėl turėtų sustoti darbas, man jį palikus ir vykstant pas jus?“ ⁴ Keturis sykius jie atsiuntė tą patį žodį, o aš daviau jiems tokį pat atsakymą. ⁵ Sanbalatas atsiuntė man tą patį žodį penktą kartą per savo tarną su neantspauduotu laišku rankoje. ⁶ Jame buvo parašyta: „Tautose sklinda gandas ­ ir Gešemas tai patvirtina, ­ kad tu ir žydai ketinate sukilti. Užtat ir sieną atstatai. Pasak šio pranešimo, tu ketini tapti jų karaliumi. ⁷ Be to, tu net pranašus paskyrei, kad Jeruzalėje apie tave skelbtų: ‘Jude yra karalius!’ Žodis apie šiuos dalykus tikrai pasieks karalių. Todėl eikš, pasitarkime.“ ⁸ Tada nusiunčiau jam tokį atsakymą: „Dalykų, kuriuos mini, nėra buvę. Tu juos iš savo vaizduotės prasimanai.“ ⁹ Mat visi jie norėjo mus išgąsdinti, manydami: „Jie nuleis rankas ir darbas nebus užbaigtas.“ O dabar, Dieve, sustiprink mano rankas!

¹⁰ Kartą, man užėjus aplankyti Mehetabelio sūnaus Delajos sūnaus Šemajos, negalėjusio pas mane ateiti, šis tarė: „Susitikime Dievo Namuose, šventyklos viduje, ir uždarykime šventyklos duris, nes jie ateina tavęs nužudyti. Iš tikrųjų šiąnakt jie ateina tavęs nužudyti.“

¹¹ Bet aš atsakiau: „Nejau žmogus, kaip aš, turėtų pabėgti? Argi vyras, kaip aš, eitų į šventyklą gelbėti savo gyvasties? Ne, aš neisiu!“ ¹² Tada aš suvokiau, ir man buvo aišku, kad ne Dievas buvo jį siuntęs, bet tą pranašavimą apie mane jis ištarė dėl to, kad Tobija ir Sanbalatas buvo jį pasamdę, ¹³ idant elgčiausi iš baimės ir padaryčiau nuodėmę. Tada, turėdami ką gėdinga pasakoti, jie būtų galėję mane apšmeižti.

¹⁴ Atsimink Tobiją ir Sanbalatą, mano Dieve, už šiuos jų darbus, taip pat pranašę Noadiją bei kitus pranašus, norinčius įvaryti man baimės!

¹⁵ Taigi siena buvo užbaigta elulo mėnesio dvidešimt penktą dieną, per penkiasdešimt penkias dienas. ¹⁶ Apie tai išgirdę, visi mūsų priešai ­ visos aplinkinės tautos ­ išsigando ir nustojo drąsos, nes suprato, kad tas darbas buvo atliktas padedant mūsų Dievui. ¹⁷ Be to, tomis dienomis Judo didikai siuntė laišką po laiško Tobijai, o juos pasiekdavo Tobijos laiškai. ¹⁸ Mat daugelis Jude buvo susiję su juo, nes jis buvo Aracho sūnaus Šechanijos žentas, ir jo sūnus Johananas buvo vedęs Berechijos sūnaus Mešulamo dukterį. ¹⁹ Jie kalbėdavo mano akivaizdoje apie jo gerus darbus ir pranešdavo jiems mano žodžius. Tobija siuntė laiškų ir man, norėdamas mane įbauginti.

¹ Kai siena buvo atstatyta ir durys įstatytos, buvo paskirstytos užduotys vartininkams, giesmininkams ir levitams. ² Savo brolį Hananį paskyriau valdyti Jeruzalę kartu su tvirtovės valdytoju Hananija, nes jis buvo ištikimesnis vyras ir Dievo bijantis labiau, negu daugelis kitų. ³ Jiems įsakiau: „Jeruzalės vartai neturi būti atidaryti, kol neįkaista diena, o saulei dar tebešviečiant vartininkai turi duris uždaryti ir užsklęsti. Paskirkite sargus iš Jeruzalės gyventojų, vienus ­ prie jų sargybos vietų, o kitus ­ prie jų namų.“

Grįžusių tremtinių sąrašas

⁴ Miestas buvo platus ir didelis, bet žmonių jame buvo mažai ir namai dar nebuvo atstatyti.

⁵ Tada mano Dievas įkvėpė mane sutelkti didikus, pareigūnus ir žmones, kad jie būtų įtraukti į kilmės sąrašą. Aš užtikau kilmės sąrašo knygą tų, kurie buvo pirmi sugrįžę. Joje radau parašyta:

⁶ „Štai srities gyventojai, sugrįžę iš nelaisvės, kuriuos Babilono karalius Nebukadnecaras buvo išvaręs į tremtį ir kurie sugrįžo į Jeruzalę ir Judą, kiekvienas į savo miestą. ⁷ Jie parėjo drauge su Zerubabeliu, Jozue, Nehemija, Azarija, Raamija, Nahamaniu, Mordechaju, Bilšanu, Misperetu, Bigvaju, Nehumu, Baana.

Izraelio tautos vyrų skaičius: ⁸ Parošo palikuonių du tūkstančiai šimtas septyniasdešimt du, ⁹ Šefatijos palikuonių trys šimtai septyniasdešimt du, ¹⁰ Aracho palikuonių šeši šimtai penkiasdešimt du, ¹¹ Pahat Moabo palikuonių, būtent Ješūvos ir Joabo palikuonių, du tūkstančiai aštuoni šimtai aštuoniolika, ¹² Elamo palikuonių tūkstantis du šimtai penkiasdešimt keturi, ¹³ Zatuvo palikuonių aštuoni šimtai keturiasdešimt penki, ¹⁴ Zakajo palikuonių septyni šimtai šešiasdešimt, ¹⁵ Binujo palikuonių šeši šimtai keturiasdešimt aštuoni, ¹⁶ Bebajo palikuonių šeši šimtai dvidešimt aštuoni, ¹⁷ Azgado palikuonių du tūkstančiai trys šimtai dvidešimt du, ¹⁸ Adonikamo palikuonių šeši šimtai šešiasdešimt septyni, ¹⁹ Bigvajo palikuonių du tūkstančiai šešiasdešimt septyni, ²⁰ Adino palikuonių šeši šimtai penkiasdešimt penki, ²¹ Atero palikuonių, būtent Ezekijo palikuonių, devyniasdešimt aštuoni, ²² Hašumo palikuonių trys šimtai dvidešimt aštuoni, ²³ Becajo palikuonių trys šimtai dvidešimt keturi, ²⁴ Harifo palikuonių šimtas dvylika, ²⁵ Gibeono palikuonių devyniasdešimt penki, ²⁶ žmonių iš Betliejaus ir Netofos šimtas aštuoniasdešimt aštuoni, ²⁷ žmonių iš Anatoto šimtas dvidešimt aštuoni, ²⁸ žmonių iš Bet Azmaveto keturiasdešimt du, ²⁹ žmonių iš Kirjat Jearimų, Kefyros ir Beerotų septyni šimtai keturiasdešimt trys, ³⁰ žmonių iš Ramos ir Gebos šeši šimtai dvidešimt vienas, ³¹ žmonių iš Michmašo šimtas dvidešimt du, ³² žmonių iš Betelio ir Ajo šimtas dvidešimt trys, ³³ žmonių iš kito Nebojo penkiasdešimt du, ³⁴ kito Elamo palikuonių tūkstantis du šimtai penkiasdešimt keturi, ³⁵ Harimo palikuonių trys šimtai dvidešimt, ³⁶ Jericho palikuonių trys šimtai keturiasdešimt penki, ³⁷ Lodo, Hadido ir Onojo palikuonių septyni šimtai dvidešimt vienas, ³⁸ Senavos palikuonių trys tūkstančiai devyni šimtai trisdešimt.

³⁹ Kunigų: Jedajos palikuonių, būtent iš Jozuės namų, devyni šimtai septyniasdešimt trys, ⁴⁰ Imero palikuonių tūkstantis penkiasdešimt du, ⁴¹ Pašhūro palikuonių tūkstantis du šimtai keturiasdešimt septyni, ⁴² Harimo palikuonių tūkstantis septyniolika.

⁴³ Levitų: Jozuės palikuonių, būtent Hodvos palikuonių iš Kadmielio, septyniasdešimt keturi.

⁴⁴ Giesmininkų: Asafo palikuonių šimtas keturiasdešimt aštuoni.

⁴⁵ Vartininkų: Šalumo, Atero, Talmono, Akubo, Hatitos, Šobajo palikuonių šimtas trisdešimt aštuoni.

⁴⁶ Šventyklos tarnų: Cihos palikuonys, Hasufos palikuonys, Tabaoto palikuonys, ⁴⁷ Keroso palikuonys, Sijos palikuonys, Padono palikuonys, ⁴⁸ Lebanos palikuonys, Hagabos palikuonys, Šalmajo palikuonys, ⁴⁹ Hanano palikuonys, Gidelio palikuonys, Gaharo palikuonys, ⁵⁰ Reajos palikuonys, Recino palikuonys, Nekodos palikuonys, ⁵¹ Gazamo palikuonys, Uzos palikuonys, Paseacho palikuonys, ⁵² Besajo palikuonys, Meunimo palikuonys, nefišsiečių palikuonys, ⁵³ Bakbuko palikuonys, Hakufos palikuonys, Harhūro palikuonys, ⁵⁴ Bacluto palikuonys, Mehidos palikuonys, Haršos palikuonys, ⁵⁵ Barkoso palikuonys, Siseros palikuonys, Temacho palikuonys, ⁵⁶ Neciaho palikuonys, Hatifos palikuonys.

⁵⁷ Saliamono vergų palikuonių: Sotajo palikuonys, Sofereto palikuonys, Peridos palikuonys, ⁵⁸ Jaalos palikuonys, Darkono palikuonys, Gidelio palikuonys, ⁵⁹ Šefatijos palikuonys, Hatilo palikuonys, Pocheret Cebaimo palikuonys, Amono palikuonys.

⁶⁰ Iš viso Šventyklos tarnų ir Saliamono vergų palikuonių buvo trys šimtai devyniasdešimt du.

⁶¹ O tai sugrįžusieji iš Tel Melacho, Tel Haršos, Kerub Adono ir Imero, bet negalėjusieji įrodyti, kad jų protėvių namai ar kilmė izraelitiška: ⁶² Delajos palikuonys, Tobijos palikuonys, Nekodos palikuonys, iš viso šeši šimtai keturiasdešimt du;

⁶³ iš kunigų: Hobajos palikuonys, Hakoco palikuonys, Barzilajo palikuonys; šis buvo vedęs vieną iš Barzilajo Gileadiečio dukterų ir buvo vadinamas jų vardu. ⁶⁴ Jie ieškojo savo šeimos kilmės įrašo, bet negalėjo surasti, todėl pripažinti netinkami kunigo tarnybai. ⁶⁵ Valdytojas įsakė jiems nevalgyti švenčiausiųjų valgių, kol nekils kunigas, nešiojantis Urimus ir Tumimus.

⁶⁶ Visõs bendrijos skaičius buvo keturiasdešimt du tūkstančiai trys šimtai šešiasdešimt, ⁶⁷ neskaitant jų tarnų ir tarnaičių, kurių buvo septyni tūkstančiai trys šimtai trisdešimt septyni. Jie turėjo ir du šimtus keturiasdešimt penkis giesmininkus bei giesmininkes. ⁶⁸ Jų arklių buvo septyni šimtai trisdešimt šeši, mulų ­ du šimtai keturiasdešimt penki, kupranugarių ­ keturi šimtai trisdešimt penki ir asilų ­ šeši tūkstančiai septyni šimtai dvidešimt.

⁶⁹ Kai kurie kilčių galvos aukojo statybos iždui. Valdytojas paaukojo iždui tūkstantį aukso darikų, penkiasdešimt dubenų ir penkis šimtus trisdešimt kunigiškų apdarų. ⁷⁰ Keletas iš kilčių galvų paaukojo statybos iždui dvidešimt tūkstančių aukso darikų ir du tūkstančius du šimtus sidabro minų. ⁷¹ O tai, ką kiti žmonės paaukojo, sudarė dvidešimt tūkstančių aukso darikų, du tūkstančiai sidabro minų ir šešiasdešimt septyni kunigiški apdarai.

⁷² Kunigai, levitai, vartininkai, giesmininkai, Šventyklos tarnai ir visas Izraelis apsigyveno savo miestuose.“

¹ Atėjus septintam mėnesiui nuo izraelitų įsikūrimo savo miestuose, visi žmonės susirinko į aikštę priešais Vandens vartus. Jie paprašė raštininką Ezrą pateikti Mozės Įstatymo knygą, kurią VIEŠPATS buvo davęs Izraeliui. ² Tad septinto mėnesio pirmą dieną kunigas Ezra pateikė Įstatymą sueigai ­ ir vyrams, ir moterims, ir visiems, kurie galėjo klausytis ir suprasti. Tai įvyko septinto mėnesio pirmą dieną. ³ Jis skaitė iš jos, atsigręžęs į aikštę prie Vandens vartų, nuo aušros iki vidudienio ir vyrams, ir moterims, ir galėjusiems suprasti. Žmonės ausis ištempę klausėsi Įstatymo knygos. ⁴ Raštininkas Ezra stovėjo ant medinės pakylos, kuri buvo tam reikalui pastatyta. Šalia jo dešinėje stovėjo Matitija, Šema, Anaja, Ūrija, Hilkija ir Maasėja, o kairėje ­ Pedaja, Mišaelis, Malkija, Hašumas, Hašbadana, Zacharija ir Mešulamas. ⁵ Ezra atskleidė knygą visų žmonių akyse, nes stovėjo aukščiau už visus žmones. Jam atvertus knygą, visi žmonės atsistojo. ⁶ Ezrai pašlovinus VIEŠPATĮ, didingąjį Dievą, žmonės atsakė: „Amen! Amen!“ ­ iškeldami rankas. Tada jie nusilenkė ir pagarbino VIEŠPATĮ, kniūbsti parpuldami ant žemės. ⁷ Ir levitai ­ Jozuė, Banis, Šerebija, Jaminas, Akubas, Šabetajas, Hodija, Maasėja, Kelita, Azarija, Jehozabadas, Hananas, Pelaja ­ padėjo žmonėms suprasti Įstatymą, jiems stovint savo vietose. ⁸ Jie skaitė iš knygos ­ iš Dievo Įstatymo, išversdami jį ir paaiškindami prasmę. Taip jie galėjo suprasti, kas buvo skaitoma.

⁹ Valdytojas Nehemijas, kunigas ir raštininkas Ezra ir levitai, aiškindami žmonėms, sakė visiems: „Ši diena šventa VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui. Neliūdėkite ir neverkite.“ Mat, girdėdami Įstatymo žodžius, žmonės verkė. ¹⁰ Be to, jis tarė jiems: „Eikite, valgykite rinktinių valgių ir gerkite saldžių gėrimų, skirdami dalį tiems, kurie nieko neturi sau paruošę, nes ši diena šventa mūsų VIEŠPAČIUI. Nebūkite liūdni, nes džiugesys VIEŠPATYJE yra jūsų stiprybė.“ ¹¹ Ir levitai ramino žmones, sakydami: „Nusiraminkite, nes ši diena šventa. Neliūdėkite!“ ¹² Tada visi žmonės nuėjo valgyti, gerti, dalytis maistu ir švęsti linksmybės šventę, nes suprato jiems paskelbtų dalykų prasmę.

¹³ Kitą dieną visos tautos kilčių galvos, kunigai ir levitai suėjo pas raštininką Ezrą mokytis Įstatymo žodžių. ¹⁴ Jie rado parašyta Įstatyme, kurį VIEŠPATS yra davęs per Mozę, kad per septinto mėnesio iškilmes izraelitai turi gyventi palapinėse. ¹⁵ Taigi jie išleido atsišaukimą ir skelbė visuose savo miestuose ir Jeruzalėje: „Nueikite ant kalvų ir parsineškite alyvmedžio, laukinio alyvmedžio, mirtos, palmės ir kitų lapuočių šakų palapinėms pastatyti, kaip yra parašyta.“ ¹⁶ Žmonės išėjo ir parsinešę pasistatė palapines ant namų stogų, kiemuose, Dievo Namų kiemuose, Vandens vartų aikštėje ir prie Efraimo vartų. ¹⁷ Visa iš nelaisvės sugrįžusiųjų bendrija pasistatė palapines ir gyveno palapinėse. Taip izraelitai nebuvo darę nuo Nūno sūnaus Jozuės dienų iki tos dienos, todėl buvo be galo daug džiaugsmo. ¹⁸ Iškilmė švęsta septynias dienas; aštuntą dieną, kaip įsakyta, įvyko iškilminga sueiga.

¹ To mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną izraelitai susirinko pasninkaudami, apsivilkę ašutinėmis ir apsibarstę žemėmis. ² Tada Izraelio palikuonys atsiskyrė nuo visų svetimtaučių, atsistojo ir išpažino savo nuodėmes bei savo protėvių kaltes. ³ Ketvirtadalį dienos stovėdami savo vietose, jie skaitė iš VIEŠPATIES, savo Dievo, Įstatymo knygos, o kitą ketvirtadalį išpažino nuodėmes ir, parpuolę kniūbsti, šlovino VIEŠPATĮ, savo Dievą.

⁴ Ant aukštos levitų pakylos stovėjo Jozuė, Binujas, Kadmielis, Šebanija, Būnis, Šerebija, Banis bei Kenanis ir skardžiu balsu šaukėsi VIEŠPATIES, savo Dievo. ⁵ Levitai Jozuė, Kadmielis, Banis, Hašabnėja, Šerebija, Hodija, Šebanija ir Petachija tarė:

„Stokitės ir šlovinkite VIEŠPATĮ, savo Dievą,

per amžių amžius!

Tebūna pašlovintas tavo garbingas vardas,

viršijantis visokį palaiminimą ir gyrių!

⁶ Tu esi VIEŠPATS, tu vienas!

Tu padarei dangų,

dangaus aukštybes su jų galybėmis,

žemę ir visa, kas ant jos,

jūras ir visa, kas jose.

Tu duodi visiems gyvastį,

ir dangaus galybės tave garbina.

⁷ Tu esi VIEŠPATS Dievas,

kuris išsirinko Abromą,

išvedė jį iš chaldėjų Ūro

ir pervardijo jį Abraomu.

⁸ Radęs jo širdį esant tau ištikimą,

sudarei su juo Sandorą,

kad duosi jam ir jo palikuonims

kanaaniečių, hetitų, amoritų,

perizų, jebusiečių ir girgašų kraštą.

Savo pažadą tu įvykdei,

nes esi teisus.

⁹ Tu pamatei mūsų protėvių vargą Egipte,

išgirdai jų šauksmą prie Nendrių jūros.

¹⁰ Tu padarei ženklų ir nuostabių darbų prieš faraoną,

visus jo tarnus

ir visus jo krašto žmones,

nes žinojai,

kaip įžūliai jie elgėsi su mūsų protėviais.

Taip pasidarei sau vardą,

išlikusį iki pat šios dienos.

¹¹ Tu perskyrei jūrą,

kad jie pereitų per jūrą sausa žeme,

bet nubloškei į gelmes jų persekiotojus,

tartum akmenį į šėlstančius vandenis.

¹² Debesies stulpu vedei juos dieną,

ugnies stulpu naktį,

apšviesdamas kelią,

kuriuo jie turėjo eiti.

¹³ Tu nužengei ant Sinajaus kalno,

kalbėjaisi su jais iš dangaus,

duodamas jiems

dorus įsakus, tikrus pamokymus,

gerus įstatus ir įsakymus.

¹⁴ Tu apreiškei jiems savo šventąjį šabą,

davei jiems įsakymus, įstatus ir Įstatymą

per savo tarną Mozę.

¹⁵ Jiems alkstant, tu parūpinai duonos iš dangaus,

o jiems trokštant, atsiuntei vandens iš uolos

ir paliepei jiems įžengti ir paveldėti kraštą,

kurį buvai prisiekęs jiems duoti.

¹⁶ Bet jie ­ mūsų protėviai ­ elgėsi įžūliai ir,

užkietinę savo sprandus,

neklausė tavo įsakymų.

¹⁷ Atsisakę klausyti,

nebeatsiminė jiems padarytų

tavo nuostabiųjų darbų,

užkietino savo sprandus

ir nusprendė grįžti į vergiją Egipte.

Bet tu esi gausaus atlaidumo Dievas,

maloningas ir gailestingas,

lėtas pykti, gausus ištikimosios meilės,

ir jų nepalikai.

¹⁸ Kad ir buvo jie nusilieję veršį ir tarę:

‘Tai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto!’ ­

ir padarę didelių užgaulių,

¹⁹ tu, būdamas didžiai gailestingas,

nepalikai jų dykumoje.

Debesies stulpas, vedęs juos kelionėje,

nepasitraukė nuo jų dieną,

nei ugnies stulpas, švietęs naktį jiems kelią,

kuriuo turėjo eiti.

²⁰ Savo gerąja dvasia juos apdovanojai,

kad jie suprastų;

savo manos neatėmei nuo jų burnų,

vandens parūpinai troškuliui numalšinti.

²¹ Keturiasdešimt metų taip palaikei juos dykumoje,

kad jie nieko nestokojo;

jų drabužiai nenusinešiojo

nei jų kojos sutino.

²² Tu davei jiems karalystes bei tautas

ir paskirstei jiems žemę.

Jie užėmė Hešbono karaliaus Sihono žemę

ir Bašano karaliaus Ogo kraštą.

²³ Tu padarei jų palikuonis tokius gausius,

kaip dangaus žvaigždės,

ir atvedei juos į kraštą,

į kurį buvai įsakęs jų tėvams eiti ir jį paveldėti.

²⁴ Tad palikuonys įžengė ir paveldėjo kraštą:

tu nugalėjai prieš juos krašto gyventojus kanaaniečius,

atidavei jiems į rankas kartu su jų karaliais ir tautomis,

kad pasielgtų su jais, kaip jiems patinka.

²⁵ Jie paėmė įtvirtintus miestus ir derlingą žemę,

paveldėjo namus, kupinus visokių gėrybių,

jau iškastas vandens talpyklas, vynuogynus,

alyvmedžių sodus, gausybę vaismedžių.

Jie valgė, buvo sotūs, tapo rubuiliai,

mėgaudamiesi tavo begaliniu gerumu.

²⁶ Tada, neklusnumo apsėsti, jie sukilo prieš tave

ir nusigręžė nuo tavo Įstatymo.

Tavo pranašus, įspėjančius grįžti pas tave,

jie išžudė, ir didžiai tave užgavo.

²⁷ Tu atidavei juos priešams į rankas;

priešai juos engė.

Prispausti jie šaukėsi tavęs,

tu išgirdai juos iš dangaus

ir iš savo didžio gailestingumo davei jiems išgelbėtojų,

kurie išgelbėjo juos iš jų priešų rankų.

²⁸ Bet, vos tik gavę ramybę,

jie vėl ėmė daryti pikta tavo akyse.

Tada tu atidavei juos priešams į rankas,

idant šie būtų jų valdovai.

O kada jie vėl gręžėsi šauktis tavęs,

tu išgirdai juos danguje

ir nuolat gelbėjai juos iš savo gailestingumo.

²⁹ Tu įspėjai juos,

kad sugrąžintum prie savo Įstatymo.

Tačiau jie elgėsi įžūliai,

neklausydami tavo įsakymų;

jie nusidėjo tavo įsakams,

kuriuos vykdydamas žmogus randa gyvastį.

Pasižiūrėję per atkaklų petį,

jie užkietino savo sprandus ir neklausė.

³⁰ Per daugelį metų buvai kantrus su jais,

įspėjai juos savo dvasia per pranašus,

bet jie nė viena ausimi nesiklausė;

užtat atidavei juos žemės tautoms į rankas.

³¹ Nepaisydamas to, iš savo didelio gailestingumo

jų nesunaikinai ir nepalikai,

nes esi maloningas ir gailestingas Dievas.

³² Tad dabar, mūsų Dieve,

didis, galingas ir šiurpą keliantis Dieve,

kuris savo ištikima meile palaikai Sandorą,

tenebūna tau nereikšmingos visos nelaimės,

ištikusios mus ­

mūsų karalius, didžiūnus, pranašus,

protėvius, visą tavo tautą

nuo Asirijos karalių laikų iki šios dienos.

³³ Tu buvai teisus dėl viso, kas mus ištiko,

nes elgeisi ištikimai,

o mes elgėmės nedorai.

³⁴ Mūsų karaliai, didžiūnai, kunigai

ir protėviai nesilaikė tavo Įstatymo,

nepaisydami tavo įsakymų ar įspėjimų,

kuriuos jiems davei.

³⁵ Net savo pačių karalystėje,

nepaisydami tavo visokeriopo gerumo,

kurį jiems dosniai teikei,

plačiame ir derlingame krašte,

kurį jiems davei,

jie nenorėjo tau tarnauti

ir nuo savo nedorų darbų nenusigręžė.

³⁶ Štai mes­ vergai iki šios dienos,

vergai krašte, kurį tu davei mūsų protėviams,

kad naudotųsi jo vaisiais ir dosniomis gėrybėmis.

³⁷ Jo gausus derlius tenka karaliams,

kuriuos tu mums paskyrei už mūsų nuodėmes.

Jie valdo, kaip jiems patinka, mūsų gyvastį

ir mūsų galvijus.

Mes kenčiame didelę priespaudą!