¹ Hachalijos sūnaus Nehemijo pasakojimas.

Dvidešimtų metų kislevo mėnesį, man esant sostinėje Sūzuose, ² atvyko Hananis, vienas mano brolių, su keletu vyrų iš Judo. Aš teiravausi jų apie žydus ­ likutį, išsigelbėjusį iš nelaisvės, ir apie Jeruzalę. ³ Jie paaiškino man: „Išlikusieji, pergyvenę nelaisvę, tenai, [Judo] srityje, yra skurde ir nemalonėje. Jeruzalės sienose pilna spragų, o jos vartai ugnies sunaikinti.“

⁴ Išgirdęs šiuos žodžius, atsisėdau ir verkiau. Keletą dienų raudojau, pasninkaudamas ir melsdamasis dangaus Dievui. ⁵ Aš meldžiausi: „O VIEŠPATIE, dangaus Dieve, didingasis ir šiurpą keliantis Dieve, tu laikaisi Sandoros ir ištikimos meilės su tais, kurie tave myli ir laikosi tavo įsakymų. ⁶ Tebūna atidi tavo ausis ir atviros tavo akys, kad išgirstum savo tarno maldą, kurią dabar siunčiu tavo Artume dieną naktį už tavo tarnus, Izraelio tautą, išpažindamas nuodėmes, kurias mes, izraelitai, esame tau padarę. Ir aš, ir mano tėvo namai esame tau nusidėję. ⁷ Sunkiai įžeidėme tave, nesilaikydami tavo įsakymų, įstatų ir įsakų, kuriuos tu įsakei savo tarnui Mozei. ⁸ Bet maldauju atsiminti pažadą, kurį davei per Mozę, tardamas: ‘Jeigu būsite neištikimi, aš išblaškysiu jus tautose, ⁹ bet jeigu sugrįšite pas mane ir laikysitės mano įsakymų, juos vykdydami, nors jūsų išblaškytieji būtų prie pačių dangaus skliauto pakraščių, aš surinksiu juos ten ir parvesiu į vietą, kurią esu išsirinkęs buveine savo vardui.’ ¹⁰ Jie ­ tavo tarnai ir tavo tauta, kurią tu atpirkai savo didžia galybe ir galinga ranka. ¹¹ O Viešpatie! Tebūna tavo ausis atidi savo tarno maldai ir maldai tavo tarnų, kurie su džiugesiu garbina tavo vardą. Maldauju suteikti sėkmę šiandien tavo tarnui, nuteikti tą žmogų būti jam maloningą!“ (Tuo metu aš buvau karaliaus taurininkas.)

¹ Dvidešimtų karaliaus Artakserkso metų nisano mėnesį, kai jam buvo patiekiamas vynas, atnešiau vyno ir padaviau karaliui. Jo akivaizdoje niekada nebuvau buvęs taip blogai nusiteikęs. ² Tad karalius tarė man: „Kodėl tu atrodai toks prislėgtas? Juk nesergi! Tai gali būti tik širdgėla“. Labai išsigandau, ³ bet atsakiau karaliui: „Tegyvuoja karalius amžinai! Kodėl neturėtų mano veidas būti liūdnas, kai tas miestas ­ vieta mano protėvių kapų ­ guli sugriautas ir jo vartai ugnies sunaikinti?“ ⁴ Tuomet karalius paklausė: „Ko gi prašai?“ Aš pasimeldžiau dangaus Dievui, ⁵ paskui tariau karaliui: „Jei tai atrodytų gera karaliui ir jeigu tavo tarnas randa malonę tavo akivaizdoje, prašyčiau pasiųsti mane į Judą ­ į miestą mano protėvių kapų, kad galėčiau jį atstatyti.“ ⁶ Karalienei sėdint šalia jo, karalius tarė man: „Kiek ilgai užtruksi kelionėje ir kada sugrįši?“ Taigi karaliui buvo malonu mane pasiųsti, ir aš nurodžiau jam laiką. ⁷ Tada kreipiausi į karalių: „Jei karaliui atrodytų gera, tebūna man duota laiškų Užupio srities valdytojams, nurodant jiems, kad leistų man laisvai nuvykti į Judą, ⁸ ir laišką karaliaus miškų prižiūrėtojui Asafui, nurodant jam, kad duotų medžio Namų tvirtovės vartų sijoms padaryti, miesto sienai ir namams, kuriuose teks apsigyventi.“ Karalius man suteikė, ko prašiau, nes geroji mano Dievo ranka buvo su manimi.

⁹ Pasiekęs Užupio srities valdytojus, padaviau jiems karaliaus laiškus. Karalius buvo pasiuntęs drauge su manimi ir raitelių palydą. ¹⁰ Sanbalatas Horonietis ir amonitas pareigūnas Tobija, apie tai išgirdę, buvo labai nepatenkinti, kad atvyko žmogus rūpintis izraelitų gerove.

¹¹ Atvykau į Jeruzalę. Išbuvęs ten tris dienas, ¹² atsikėliau naktį kartu su keletu drauge buvusių vyrų, nesakydamas niekam, ką Dievas buvo įdėjęs man į širdį padaryti Jeruzalei. Net kito gyvulio nepaėmiau, tik tą, kuriuo jojau. ¹³ Naktį išjojau pro Slėnio vartus, jojau palei Slibino šaltinį ir pasiekiau Mėšlo vartus, apžiūrinėdamas Jeruzalės sienas. Jos buvo su spragomis, o vartai ugnies sunaikinti. ¹⁴ Paskui nujojau prie Šaltinio vartų ir Karaliaus tvenkinio, bet nuo čia nebeužteko vietos praeiti gyvuliui, kuriuo jojau. ¹⁵ Taigi jojau naktį per slėnį, apžiūrinėdamas sieną. Paskui apsisukau ir, įjojęs į miestą pro Slėnio vartus, sugrįžau. ¹⁶ Pareigūnai nežinojo, kur buvau išėjęs ir ką dariau. Mat dar nebuvau pasakęs nei žydams, nei kunigams, nei didžiūnams, nei pareigūnams ir kitiems, turintiems imtis darbo.

¹⁷ Tada kreipiausi į juos: „Jūs matote, kokiame skurde esame, kaip guli griuvėsiuose Jeruzalė, o jos vartai ugnies sunaikinti. Eikime ir atstatykime Jeruzalės sienas, kad nebūtume daugiau kitiems pajuoka.“ ¹⁸ Papasakojau jiems, kad mano Dievo ranka buvo man maloninga, ir apie dalykus, kuriuos karalius man buvo kalbėjęs. Jie atsakė: „Imkimės atstatymo darbo!“ Taip jie ryžosi imtis darbo bendram labui. ¹⁹ Bet Sanbalatas Horonietis, amonitas pareigūnas Tobija ir arabas Gešemas, apie tai išgirdę, iš mūsų tyčiojosi ir mus išjuokė. Jie sakė: „Ką gi jūs darote? Nejau prieš karalių maištą norite kelti?“ ²⁰ O aš jiems atsakiau: „Dangaus Dievas suteiks mums sėkmę, ir mes, jo tarnai, imsimės atstatymo, bet jūs neturite nei dalies, nei teisės, nei paminklo Jeruzalėje.“

¹ Vyriausiasis kunigas Eljašibas ir jo broliai kunigai ėmėsi darbo ir atstatė Avių vartus. Pataisę juos, įstatė duris ir toliau taisė iki Šimtinės bokšto ir Hananelio bokšto. ² Šalia jo statė Jericho vyrai, o greta ­ Imrio sūnus Zakūras.

³ Hasenajos sūnūs atstatė Žuvų vartus. Pataisę sijas, įstatė duris, spynas ir velkes. ⁴ Šalia jų taisymo darbus dirbo Hakoco sūnaus Ūrijos sūnus Meremotas. Šalia jo darbavosi Mešezabelio sūnaus Berechijos sūnus Mešulamas. Šalia jo dirbo Baanos sūnus Cadokas. ⁵ Šalia jo Tekojos vyrai taisė sienas, nors jų didžiūnai ir nerėmė savo valdytojų veiklos.

⁶ Paseacho sūnus Jehojada ir Besodijos sūnus Mešulamas pataisė Senuosius vartus. Įtvirtinę sijas, įstatė duris, spynas ir velkes. ⁷ Šalia jų taisė Malatija Gibeonietis ir Jadonas Meronotietis su vyrais iš Gibeono ir Micpos, kurie buvo pavaldūs Užupio srities valdytojui. ⁸ Šalia jų auksakalio Harhajos sūnus Uzielis taisė sienas. Šalia jo darbavosi kvepalų dirbėjas Hananija. Jie atstatė Jeruzalę iki pat Plačiosios sienos. ⁹ Šalia jų taisymo darbus dirbo Hūro sūnus Refaja, pusės Jeruzalės apylinkės valdytojas. ¹⁰ Šalia jo sienas priešais savo namus taisė Harumafo sūnus Jedaja, o šalia jo darbavosi Hašabnėjos sūnus Hatušas. ¹¹ Harimo sūnus Malkija ir Pahat Moabo sūnus Hašubas pataisė kitą dalį iki pat Krosnies bokšto. ¹² Šalia jo taisymo darbus dirbo Ha Lohešo sūnus Šalumas, pusės Jeruzalės apylinkės valdytojas, jis pats su dukterimis.

¹³ Slėnio vartus pataisė Hanūnas ir Zanoacho gyventojai. Atstatė, įdėjo duris, spynas ir velkes. Jie atstatė tūkstantį sienos uolekčių iki pat Mėšlo vartų.

¹⁴ Rechabo sūnus Malkija, Bet Keremo apylinkės valdytojas, atstatė Mėšlo vartus. Atstatė, įdėjo duris, spynas ir velkes.

¹⁵ Kol Hozės sūnus Šalumas, Micpos apylinkės valdytojas, pataisė Šaltinio vartus. Jis atstatė juos, apdengė, įdėjo duris, spynas ir velkes. Jis atstatė ir Šelaho tvenkinio sieną prie Karaliaus sodo iki pat laiptų, kurie leidžiasi iš Dovydo miesto. ¹⁶ Už jo Azbuko sūnus Nehemija, pusės Bet Cūro apylinkės valdytojas, atliko taisymo darbus nuo vietos priešais Dovydo kapus iki dirbtinio tvenkinio ir iki pat Karžygių namų.

¹⁷ Už jo darbavosi levitai ­ Banio sūnus Rehumas, o šalia jo Hašbabija, pusės Keilos apylinkės valdytojas, dirbo taisymo darbus už savo apylinkę. ¹⁸ Už jo dirbo jo giminės Henadado sūnus Binujas, pusės Keilos apylinkės valdytojas, ¹⁹ šalia jo Ješūvos sūnus Ezeras, Micpos valdytojas, pataisė kitą dalį prie Kampo priešais šlaitą į ginklinę. ²⁰ Už jo Zabajo sūnus Baruchas pataisė kitą dalį nuo Kampo iki vyriausiojo kunigo Eljašibo namų durų. ²¹ Už jo Hakoco sūnaus Ūrijos sūnus Meremotas pataisė kitą dalį nuo Eljašibo namų durų iki Eljašibo namų galo. ²² Už jo kunigai, apylinkės vyrai dirbo taisymo darbus. ²³ Už jų Benjaminas ir Hašubas darbavosi priešais savo namus. Už jų Ananijos sūnaus Maasėjos sūnus Azarija taisė ties savo namais. ²⁴ Už jo Henadado sūnus Binujas atstatė kitą dalį nuo Azarijos namų iki Kampo ­ iki kertės. ²⁵ Uzajo sūnus Palalas pataisė priešais Kampą ir bokštą, kuris kyšo iš aukštutinių karaliaus rūmų prie sargybos kiemo. Už jo Parošo sūnus Pedaja ²⁶ ir Šventyklos tarnai, gyvenantys ant Ofelio, pataisė iki vietos priešais Vandens vartus rytų šone ir kyšantį bokštą. ²⁷ Už jo Tekojos vyrai pataisė kitą dalį priešais didįjį kyšantį bokštą iki pat Ofelio sienos.

²⁸ Aukščiau Arklių vartų kunigai taisė sienas, kiekvienas priešais savo namus. ²⁹ Už jų Imero sūnus Cadokas darbavosi priešais savo namus. Už jo taisė Šechanijos sūnus Šemaja, Rytinių vartų prižiūrėtojas. ³⁰ Už jo Šelemijos sūnus Hananija ir Calafo šeštasis sūnus Hanūnas pataisė kitą dalį. Už jų Berechijos sūnus Mešulamas pataisė priešais savo butą. ³¹ Už jo auksakalys Malkija pataisė iki pat Šventyklos tarnų bei pirklių namų priešais Apžiūros vartus ir iki pat kertės aukštutinio kambario. ³² O tarp kertės aukštutinio kambario ir Avių vartų taisė auksakaliai ir pirkliai.

³³ Išgirdęs, kad mes atstatome sieną, Sanbalatas užsidegė pykčiu. Būdamas labai įniršęs, jis tyčiojosi iš žydų. ³⁴ Savo bendrams ir Samarijos kareiviams jis kalbėjo: „Ką daro tie nuskurdėliai žydai? Argi jie galės per vieną dieną atstatyti, atnašauti aukas ir užbaigti darbus? Nejau jie gali prikelti iš dulkių krūvos tuos akmenis? Juk jie perdegę!“ ³⁵ Tobija Amonitas, stovėjęs šalia jo, pridėjo: „Taip, ir ką jie stato! Juk net lapė, užšokusi ant tos akmenų sienos, ją nugriaus!“

³⁶ Klausykis, mūsų Dieve, kaip mus išjuokia! Atgręžk jų pajuoką jiems ant galvos! Tebūna jie paimti kaip grobis į nelaisvės kraštą! ³⁷ Neuždenk jų kaltės, teneišdyla jų nuodėmė tavo akivaizdoje, nes jie įžeidė statytojus!

³⁸ Tuo tarpu mes toliau atstatinėjome sieną, kol visa siena visur aplink buvo sujungta puse savo aukščio. Žmonės į darbą įdėjo širdį.

¹ Kai Sanbalatas, Tobija, arabai, amonitai bei Ašdodo žmonės išgirdo, kad Jeruzalės sienų atstatymas pasistūmėjo į priekį, kad užtaisinėjamos spragos, jiems buvo labai pikta. ² Jie surengė sąmokslą, ketindami ateiti, užpulti Jeruzalę ir sukelti joje sąmyšį. ³ Tad mes meldėmės savo Dievui ir dieną naktį laikėme sargybą nuo jų. ⁴ Tuo tarpu Jude buvo sakoma:

„Nešėjų jėgos nusilpo,

o šiukšlių labai daug;

mes patys nepajėgsime

sienos atstatyti.“

⁵ O mūsų priešai sakė sau: „Kol jie spės pajusti ar mus pamatyti, užklupę juos, išžudysime ir darbą sustabdysime.“ ⁶ Ateidami pas mus tarp jų gyvenę žydai mus vis įspėdavo: „Jie užpuls jus iš visų vietovių, kuriose gyvena.“ ⁷ Tad pastačiau žmones ant žemutinių pakopų už sienų atvirose vietose pagal jų šeimas su kalavijais, ietimis ir lankais. ⁸ Pajutęs jų nerimą, pakilau ir kreipiausi į didikus, pareigūnus ir kitus žmones: „Nebijokite jų! Atsiminkite VIEŠPATĮ, didingą ir šiurpą keliantį, ir kovokite už savo brolius, sūnus ir dukteris, žmonas ir šeimos židinį.“

⁹ Kai mūsų priešai išgirdo, kad mes buvome įspėti, nes Dievas taip suardė jų užmojį, mes sugrįžome prie sienos, kiekvienas prie savo darbo. ¹⁰ Nuo tos dienos pusė mano vaikinų dirbo prie statybos, o kita pusė laikė rankose ietis, skydus, lankus ir šarvus. Pareigūnai stovėjo užnugaryje visų Judo žmonių, ¹¹ atstatančių sieną. Nešėjai taip nešė savo nešulius, kad kiekvienas atliko darbą viena ranka, o kita laikė ginklą. ¹² O kiekvienas iš dirbančių prie statybos turėjo prisijuosęs prie šono kalaviją. Vyras, kuris pūsdavo ragą, stovėjo prie manęs. ¹³ Didikams, pareigūnams ir kitiems žmonėms tariau: „Darbas didelis ir plačiai išmėtytas, mes atskirti vieni nuo kitų toli ant sienos. ¹⁴ Rinkitės pas mus, kai tik išgirsite rago gaudesį. Mūsų Dievas kovos už mus!“

¹⁵ Taigi mes tęsėme darbą, pusė vyrų ­ su paruoštomis ietimis, nuo ankstyvos aušros, kol pasirodydavo vakaro žvaigždės. ¹⁶ Be to, tuomet žmonėms paliepiau: „Tenakvoja kievienas žmogus su savo tarnu Jeruzalėje, idant galėtų sergėti naktį ir triūsti dieną.“ ¹⁷ Todėl nei aš, nei mano broliai, nei tarnai, nei sargybos vyrai, kurie mane lydėjo, niekada nenusivilko drabužių. Kiekvienas laikė ginklą dešinėje rankoje.