¹ Taip baigiasi Tobito šlovės giesmė.

Tobito ir Tobijo mirtis

² Tobitas mirė ramybėje, turėdamas šimtą dvylika metų, ir labai garbingai buvo palaidotas Ninevėje. Jis buvo šešiasdešimt dvejų metų, kai neteko regėjimo, o atgavęs regėjimą gyveno patogiai, dalydamas išmaldą ir be paliovos šlovindamas Dievą bei išpažindamas Dievo didybę.

³ Prieš pat mirtį, pasišaukęs savo sūnų Tobiją ir septynis Tobijo sūnus, jis davė tokį įsakymą: „Mano sūnau, paimk savo sūnus ⁴ ir skubiai keliauk į Mediją, nes aš tikiu Dievo žodžiu, kurį pranašas Nahumas ištarė apie Ninevę. Visi tie dalykai įvyks ir užklups Asiriją ir Ninevę. Iš tikrųjų įvyks visa, kas buvo pasakyta Izraelio pranašų, kuriuos siuntė Dievas. Nė vienas jų žodis neliks tuščias, bet visi bus įvykdyti paskirtu laiku. Taigi bus saugiau Medijoje negu Asirijoje ir Babilone. Mat žinau ir tikiu, kad, ką tik Dievas yra pasakęs, bus įvykdyta ir įvyks; nė vienas pranašavimų žodis neliks tuščias. Visi mūsų giminės, Izraelio krašto gyventojai, bus išblaškyti ir išvaryti į tremtį iš gerojo krašto. Visa Izraelio žemė bus nuniokota, net Samarija ir Jeruzalė bus sunaikintos! Ir Dievo Namai čia bus sudeginti iki pat pamatų ir valandėlę liks nuniokoti.

⁵ Bet Dievas vėl pasigailės ištremtųjų ir parves į Izraelio kraštą. Jie atstatys jo Namus ­ nors jie nebus tokie gražūs kaip pirmieji ­ laikotarpiu iki bus užbaigtas laikų metas. Po to jie visi sugrįš iš tremties ir atstatys visą Jeruzalės didingumą. Dievo Namai joje bus atstatyti, kaip Izraelio pranašai yra apie juos kalbėję. ⁶ Tada visos žemės visų tautų visi žmonės atsivers ir garbins Dievą tiesa, visi atmes savo stabus, apgaule nuvedusius juos į klaidą, ⁷ ir, būdami teisūs, šlovins amžinąjį Dievą. Visi izraelitai, išgelbėti tomis dienomis ir darantys, kas teisu Dievo akivaizdoje, bus surinkti. Jie eis į Jeruzalę ir gyvens saugiai per amžius Abraomo krašte; jis bus jiems atiduotas. Džiaugsis nuoširdžiai mylintys Dievą, o kas daro nuodėmę ir nedorai elgiasi, visiškai pradings nuo žemės. ⁸-9 Tad dabar, mano vaikai, uždedu jums šią pareigą: ištikimai tarnauti Dievui ir daryti, kas gera jo akivaizdoje. Ir jūsų vaikams turi būti įsakyta dorai elgtis, duoti išmaldą, laikyti širdyje Dievą ir šlovinti jo vardą visada nuoširdžiai ir visomis savo jėgomis. Tad dabar, mano sūnau, keliauk iš Ninevės, nepasilik čia. ¹⁰ Tą dieną, kai palaidosi savo motiną šalia manęs, nė nakties nepraleisk mieste. Juk matau, kad joje daug nedorumo, daug apgaulių, o žmonės nesigėdi. Pasvarstyk, mano sūnau, ką Nadabas padarė Achikarui ­ tam žmogui, kuris jį užaugino. Argi nebuvo Achikaras priverstas, gyvas būdamas, į žemę lįsti? Tačiau Dievas atsuko Nadabo begėdišką nusikaltimą prieš jį patį. Achikaras išėjo į šviesą, o Nadabas įžengė į amžiną tamsą, nes bandė nužudyti Achikarą. Už tai, kad davė išmaldos, Achikaras išsigelbėjo nuo mirtinų spąstų, kuriuos Nadabas buvo jam paspendęs, o pats Nadabas pakliuvo į juos ir gavo galą. ¹¹ Tad dabar, mano vaikai, pasvarstykite, ką padaro išmalda ir kur nuveda nedorumas ­ jis neša mirtį! Bet aš jau nebegaliu atsikvėpti.“

Paguldytas į lovą, jis mirė ir buvo garbingai palaidotas. ¹² Kai numirė Tobijo motina, sūnus palaidojo ją šalia tėvo. Tada jis, jo žmona ir vaikai sugrįžo į Mediją ir apsigyveno Ekbatanoje pas savo uošvį Raguelį. ¹³ Savo žmonos tėvais jis rūpinosi senatvėje ir gerbė juos; palaidojo juos Ekbatanos mieste Medijoje. Jis paveldėjo nuosavybę ir Raguelio, ir savo tėvo Tobito. ¹⁴ Sulaukęs garbingo šimto septyniolikos metų amžiaus, jis mirė. ¹⁵ Prieš mirdamas išgirdo apie Ninevės sunaikinimą ir pamatė į Mediją varomus belaisvius, kuriuos Medijos karalius Achiacharas buvo paėmęs. Tobijas šlovino Dievą už visa, ką jis buvo padaręs Ninevei ir Asirijai. Prieš numirdamas, jis džiaugėsi, kad Ninevė buvo sunaikinta, ir šlovino Viešpatį Dievą per amžių amžius. Amen.