¹ O ką pasakysime dėl Abraomo ­ mūsų protėvio pagal kūną? ² Jei Abraomas būtų buvęs nuteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik, žinoma, ne Dievui. ³ Bet ką sako Raštas? Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu. ⁴ Tam, kuris dirba, atlyginimas laikomas ne malone, o prievole. ⁵ O tam, kuris nedirba, bet tiki tuo, kuris nuteisina bedievį, teisumu įskaitomas jo tikėjimas. ⁶ Taip ir Dovydas skelbia palaiminimą žmogui, kuriam Dievas be darbų įskaito teisumą:

⁷ Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti,

kurių nuodėmės uždengtos;

⁸ palaimintas vyras, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!

⁹ Ar šis palaiminimas skirtas tik apipjaustytiesiems, ar ir neapi-pjaustytiesiems? Mes sakėme, kad Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas teisumu. ¹⁰ Kokiu būdu? Jam esant apipjaustytam ar dar prieš apipjaustymą? Ne po apipjaustymo, bet prieš tai. ¹¹ Jis gavo apipjaustymo žymę kaip antspaudą tikėjimo teisumo, kurį turėjo, būdamas dar neapi-pjaustytas. Taip jis tapo tėvu visiems tikintiesiems iš neapipjaustytųjų, kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas, ¹² ir tėvu tiems apipjaustytiesiems, kurie ne tik apipjaustyti, bet ir vaikščioja pėdomis mūsų tėvo Abraomo, kuris tikėjo, būdamas dar neapipjaustytas.