¹¹כ VIEŠPATS išsėmė visą savo pyktį,

išliejo visą degantį įniršį

ir Sione užkūrė ugnį,

surijusią jo pamatus.

¹²ל Niekada netikėjo nei žemės karaliai,

nei kas nors iš pasaulio gyventojų,

kad engėjas ar priešas įsiveržtų

pro Jeruzalės vartus.

¹³מ Tai dėl jos pranašų nuodėmių

ir dėl jos kunigų nusižengimų,

praliejusių joje

teisiųjų kraują.

¹⁴נ Aklai jie klajojo gatvėmis,

taip susitepę krauju,

kad žmonės negalėjo paliesti

nė jų drabužių.

¹⁵ס „Eikite šalin! Nešvarieji! ­ šaukė jiems žmonės. ­

Šalin! Šalin! Nelieskite!“

Todėl jie tapo bėgliais ir klajokliais,

nes tautose buvo sakoma: „Čia jie daugiau nebegyvens!“

¹⁶פ Pats VIEŠPATS juos išblaškė

ir į juos daugiau neatsižvelgs.

Jie nerodė pagarbos kunigams

nei malonės seniūnams.

¹⁷ע Akis pražiūrėjome,

vis laukdami pagalbos, bet veltui.

Laukte laukėmė tautos,

kuri negalėjo mūsų išgelbėti.

¹⁸צ Mūsų žingsniai buvo sekami,

nebegalėjome net savo gatvėmis vaikščioti.

Artinosi mūsų galas.

Mūsų dienos buvo suskaitytos,

tikrai mums buvo atėjęs galas.

¹⁹ק Mus persekiojantieji buvo greitesni

už padangių erelius.

Jie vijosi mus per kalnus,

dykumoje mūsų tykojo.

²⁰ר Mūsų gyvasties alsavimas, VIEŠPATIES pateptasis,

buvo pagautas jų spąstais,

o mes apie jį sakėme:

„Jo paunksmėje gyvensime tarp tautų.“