¹א O kokia vieniša dabar sostinė,

kurioje kadaise knibždėte knibždėjo žmonių!

Kadaise didinga tarp tautų,

dabar ji lyg našlė!

Kadaise šalių valdovė,

dabar ji tapo verge!

²ב Karčiai ji verkia nakčia,

ašaros vilgo jos skruostus.

Tarp visų jos meilužių nėra

kas ją paguostų.

Visi jos bičiuliai klastingai pasielgė su ja

ir tapo jos priešais.

³ג Judo tauta išėjo į tremtį

vargti ir sunkiai vergauti.

Gyvendama išblaškyta tautose,

ji poilsiui vietos neranda.

Visi jos persekiotojai ją nusivijo

kenčiančią.

⁴ Keliai į Sioną liūdi,

nes nėra kam eiti į šventes.

Visi jos vartai išgriauti,

jos kunigai dejuoja.

Visos jos mergaitės sielvartauja,

karti jos dalia.

⁵ Jos engėjai dabar šeimininkauja,

jos priešai puikiai gyvena,

nes VIEŠPATS užliejo ją skausmu

už jos nusikaltimų daugybę.

Jos mažutėliai išėjo į nelaisvę

engėjų varomi.

⁶ Išėjo iš Siono dukters

visa jos didybė.

Jos didžiūnai tarsi elniai,

nerandantys sau ganyklos,

vos galėjo paeiti

persekiotojų priekyje.

⁷ Jeruzalė atsimena visus brangumynus,

priklausiusius jai senovėje,

jos skausmo ir klajonių dienomis.

Kai jos žmonės pateko į engėjo rankas,

nesant nė vieno, kas jai pagelbėtų,

engėjai piktdžiūgavo, tyčiodamiesi iš jos kritimo.

⁸ Jeruzalė sunkiai nusidėjo,

todėl virto pajuoka.

Visi, kas ja gėrėjosi, ją niekina,

nes pamatė jos gėdą.

Net ji pati vaitoja,

negali į save pažiūrėti.

⁹ Jos nešvarumai lipo jai prie sijono,

apie savo ateitį ji nepagalvojo.

Jos kritimas buvo baisus,

ir nebuvo, kas ją paguostų.

„VIEŠPATIE, pažvelk į mano skausmą,

nes priešas puikuojasi!“

¹⁰ Engėjas ištiesė ranką į visa,

kas jai brangu.

Ji net matė į jos Šventyklą

įeinant pagonis,

kuriems tu uždraudei

įeiti į savo bendriją.

¹¹ Visi jos žmonės dejuoja,

ieškodami duonos.

Jie maino savo brangumynus į valgį

gyvybei palaikyti.

„Pažvelk, VIEŠPATIE, ir pamatyk,

kaip aš suniekinta!

¹² Jums taip niekada tenebūna!

Visi, kurie einate šiuo keliu, pažvelkite ir pamatykite,

ar yra toks skausmas, kaip tas skausmas,

kuris ištiko mane,

kai VIEŠPATS man kirto

savo degančio pykčio dieną?

¹³ Jis iš aukštybių pasiuntė ugnį

giliai į mano kaulus.

Mano kojoms paspendė pinkles,

parvertė mane.

Paliko mane apstulbusią,

kenčiančią visą laiką.

¹⁴ Mano nusikaltimai į jungą buvo surišti,

jo rankos supinti.

Uždėtas man ant kaklo

jis sekina mano jėgas.

Viešpats atidavė mane į rankas,

kurioms nepajėgiu priešintis.

¹⁵ Visus galiūnus, kuriuos turėjau,

VIEŠPATS atmetė.

Jis pašaukė prieš mane kariuomenę

mano jaunų vyrų sunaikinti.

Viešpats traiškė mergelę, Judo dukterį,

vynuogę vynuogių spaudykloje.

¹⁶ Dėl šių dalykų aš verkiu,

mano akys plūsta ašaromis.

Toli nuo manęs, kas galėtų paguosti

ir atgaivinti mano dvasią.

Mano vaikai bejėgiai,

nes priešas nugalėjo.“

¹⁷ Sionas grąžo rankas,

bet jį paguosti nėra kam.

VIEŠPATS pašaukė Jokūbo

kaimynus tapti jam priešais.

Tarp jų Jeruzalė virto

nešvariu skuduru.

¹⁸ „VIEŠPATS teisus,

nes aš maištavau prieš jo žodį.

Betgi klausykitės, visos tautos!

Pasižiūrėkite į mano skausmą!

Mano jaunuolės ir jaunuoliai

išėjo į nelaisvę.

¹⁹ Šaukiausi savo meilužių,

bet jie mane apvylė.

Mano kunigai ir seniūnai

žuvo mieste,

ieškodami valgyti,

norėdami išlikti gyvi.

²⁰ Pasižiūrėk, VIEŠPATIE, kaip man skaudu!

Aš visa sukrėsta,

širdis blaškosi krūtinėje,

nes labai maištavau.

Lauke mirtį neša kalavijas,

viduje ­ maras.

²¹ח Kai jie girdėjo mane dejuojančią,

nebuvo kam manęs paguosti.

Visi mano priešai girdėjo apie mano nelaimę

ir džiaugiasi, nes tu tai padarei.

Siųsk tą dieną, kurią kadaise paskelbei;

tebūna jiems kaip man.

²²ת Teiškyla tavo akivaizdon visas jų nedorumas!

Pasielk su jais,

kaip pasielgei su manimi

dėl visų mano nusikaltimų,

nes aš dejuodama gyvenu,

serga mano širdis.“

¹א O, kaip pažemino Viešpats

Siono dukterį, būdamas įniršęs!

Jis nubloškė iš dangaus žemėn

Izraelio didybę,

neatminė savo įniršio dieną

savo pakojo.

²ב Viešpats negailestingai sunaikino

visas Jokūbo buveines.

Įniršęs sulygino su žeme

Judo dukters tvirtoves.

Parbloškė žemėn sugėdintą

karalystę ir jos didžiūnus.

³ג Degdamas pykčiu, jis nulaužė

Izraelio ragus.

Atitraukė nuo jų savo dešinę

priešų akivaizdoje.

Niokojo Jokūbą tarsi ugnies liepsna,

visa visur suryjanti.

⁴ד Savo lanką įtempė lyg priešas,

savo dešinę pakėlė lyg engėjas.

Išžudė visus,

kuriais mes didžiavomės

Siono dukters palapinėje.

Tarsi ugnį išliejo savo pyktį.

⁵ה Viešpats elgėsi kaip priešas

ir sunaikino Izraelį.

Sunaikino visus jo rūmus,

griuvėsiais pavertė jo tvirtoves,

sustiprino Judo dukters

verksmą ir raudą.

⁶ו Jis išgriovė savo buveinę kaip sodo pašiūrę,

sunaikino savo Padangtę.

VIEŠPATS panaikino Sione

iškilmę ir šabą.

Savo pykčio įniršyje

atmetė karalių ir kunigą.

⁷ז Viešpats paniekino savo aukurą,

išsižadėjo savo Šventyklos.

Atidavė į priešų rankas

jos rūmų sienas.

Jie šūkavo VIEŠPATIES Namuose

kaip iškilmių dieną.

⁸ח VIEŠPATS nutarė paversti griuvėsiais

Siono dukters sieną.

Ištiesė matavimo virvę

ir nesulaikė rankos nuo naikinimo.

Sieną ir pylimą privertė raudoti,

ir guli abiejų griuvėsiai.

⁹ט Žemėn įgrimzdo jos vartai,

jis nuėmė ir sulaužė velkes.

Ištremtas tautose jos karalius su didžiūnais,

dingo kunigų mokymas.

Ir jos pranašai nebegauna

regėjimo iš VIEŠPATIES.

¹⁰י Siono dukters seniūnai

tylėdami sėdi ant žemės.

Jie dulkėmis pasibarstė galvas

ir apsijuosė ašutine.

Jeruzalės mergaitės

nuleido galvas ligi žemės.

¹¹כ Nuo ašarų aptemo man akys,

aš visas sukrėstas.

Man širdis plyšta

dėl dukters, mano tautos, sunaikinimo.

Vaikai ir kūdikiai alpsta

miesto aikštėse.

¹²ל Savo motinų jie nesiliauja klausinėti:

„Kur grūdai ir vynas?“ ­

alpdami kaip sužeistieji

miesto gatvėse,

iškvėpdami gyvastį

ant savo motinų rankų.

¹³מ Ką galiu tau pasakyti?

Su kuo tave palyginti, dukterie Jeruzale?

Su kuo galiu tave lyginti,

kad galėčiau tave paguosti, mergele, Siono dukterie?

Platūs kaip jūra tavo griuvėsiai; kas gali tave išgydyti?

¹⁴נ Tavo pranašų tau skelbti regėjimai

buvo tušti ir apgaulingi.

Jie neatidengė tavo kaltės,

idant sugrąžintų tau palaimą.

Jie regėjo ištarmes tau,

tuščias ir klaidinančias.

¹⁵ס Kas tik praeina tavo keliu,

tas, matydamas tave, ploja rankomis.

Jie švilpia ir kraipo galvas,

žvelgdami į dukterį Jeruzalę.

„Nejau tai miestas, laikytas gražiausiu,

visos žemės džiugesiu?“

¹⁶פ Visi tavo priešai

žiojasi prieš tave.

Jie švilpia, griežia dantimis

ir šaukia: „Mes ją prarijome!

Tai tikrai mūsų lauktoji diena!

Sulaukėme ir pamatėme!“

¹⁷ע VIEŠPATS padarė, ką buvo užsimojęs,

įvykdė savo žodį,

ištartą labai seniai.

Jis sunaikino negailestingai,

leido tavo priešui džiaugtis pergale,

išaukštino tavo engėjų galybę.

¹⁸צ Šaukis širdimi Viešpaties,

dejuok, Siono dukterie!

Liek ašaras upeliais

dieną naktį.

Neleisk sau atsikvėpti

nei akims ilsėtis!

¹⁹ק Atsikelk ir šaukis naktį

kiekvienos sargybos pradžioje!

Išliek savo širdį kaip vandenį

Viešpaties akivaizdoje!

Kelk į jį rankas

dėl gyvasties savo vaikų,

mirštančių iš bado kiekvienos gatvės kampe.

²⁰ר Pažvelk, VIEŠPATIE, ir pasižiūrėk:

su kuo esi taip pasielgęs?

Nejaugi moterys turi valgyti savo vaisių,

savo naujagimius kūdikius?

Nejaugi kunigas ir pranašas

turi būti užmušti Viešpaties Šventykloje?

²¹ש Jauni ir seni guli

gatvėse sukritę.

Mano merginos ir vaikinai

krito nuo kalavijo.

Savo įniršio dieną juos užmušei,

negailestingai išžudei.

²²ת Sukvietei mano priešus iš visų pusių

tarsi iškilmių dieną.

Ir VIEŠPATIES įniršio dieną

nė vienas nepabėgo ir neišliko.

Mano priešas sunaikino tuos,

kuriuos pagimdžiau ir išauginau.