¹ Kodėl niršta gentys,

kodėl tautos veltui maištauja?

² Žemės karaliai rengiasi mūšiui,

ir valdovai išvien tariasi

prieš VIEŠPATĮ ir jo pateptąjį:

³ „Veržkimės iš jų jungo grandinių

ir nusikratykime jų pančių!“

⁴ Bet aukštybių soste sėdintis juokiasi;

VIEŠPATS tyčiojasi iš jų.

⁵ Paskui jis prabyla jiems įniršęs,

keldamas baimę savo pykčiu:

⁶ „Juk aš pasodinau soste savo karalių ant Siono,

savo šventojo kalno!“

⁷ Aš paskelbsiu VIEŠPATIES įsaką.

VIEŠPATS tarė man: „Tu mano sūnus,

šiandien tave pagimdžiau.

⁸ Prašyk manęs, ir padarysiu tautas tavo valdomis,

o visus žemės pakraščius ­ tavo nuosavybe.

⁹ Geležies skeptru gali joms kirsti,

kaip molio indus į šukes daužyti.“

¹⁰ Tad supraskite, karaliai;

būkite įspėti žemės valdovai.

¹¹ Tarnaukite VIEŠPAČIUI pagarbia baime,

drebėdami

¹² reikškite pagarbą,

kad jis neįnirštų, ir kelyje nežūtumėte,

nes jo pyktis ūmus.

Laimingi, kurie prie jo glaudžias!