¹ Bet Jokūbas įsikūrė krašte, kuriame jo tėvas buvo gyvenęs kaip ateivis ­ Kanaano krašte. ² Štai pasakojimas apie Jokūbo šeimą.

Būdamas septyniolikos metų, Juozapas ganė su broliais avių kaimenę, padėdamas savo tėvo žmonų Bilhos ir Zilpos sūnums. Jis tėvui papasakojo apie jų blogus darbus.

³ Izraelis mylėjo Juozapą labiau už bet kurį kitą savo vaiką, nes šis buvo jam gimęs senatvėje. Jis buvo jam pasiūdinęs puošnų apdarą su rankovėmis. ⁴ Matydami, kad tėvas jį myli labiau už kitus, broliai jo taip nekentė, kad vengdavo net pasisveikinti.

⁵ Kartą Juozapas susapnavo sapną ir papasakojo jį savo broliams. Šie ėmė dar labiau jo nekęsti. ⁶ „Paklausykite, kokį sapną sapnavau!“ ­ sakė jis jiems. ⁷ „Mes rišome lauke pėdus. Staiga mano pėdas atsistojo ir stovėjo, o jūsų pėdai susirinko aplink ir žemai nusilenkė mano pėdui!“ ⁸ Jo broliai atsakė: „Bene ketini tapti mūsų karaliumi? Bene iš tikrųjų ketini mus valdyti?“ Dėl kalbų apie sapnus jie ėmė dar labiau jo nekęsti.

⁹ Jis sapnavo dar vieną sapną ir papasakojo jį savo broliams, tardamas: „Štai sapnavau dar vieną sapną: saulė, mėnulis ir vienuolika žvaigždžių man lenkėsi!“ ¹⁰ Bet kai papasakojo jį savo tėvui ir broliams, tėvas apibarė. „Ką gi reiškia tas tavo sapnas? Ką susapnavai? Negi mes ­ aš pats, tavo motina ir tavo broliai ­ turėsime ateiti ir nusilenkti tau ligi žemės?“ ¹¹ Broliai jam pavydėjo, bet ir tėvas šio įvykio negalėjo užmiršti.

Broliai parduoda Juozapą

¹² Kartą, kai broliai buvo nuvarę tėvo kaimenę ganytis prie Sichemo, ¹³ Izraelis tarė Juozapui: „Tavo broliai, kaip žinai, gano prie Sichemo. Pasiruošk, siųsiu tave pas juos.“ ­ „Pasiruošęs!“ ­ atsakė šis. ¹⁴ Izraelis tada paliepė jam: „Nueik ir sužinok, kaip laikosi tavo broliai, kaip sekasi kaimenei, ir parnešk man žinių.“ Taip jis išsiuntė jį iš Hebrono slėnio.

Juozapas pasiekė Sichemą, ¹⁵ ir vienas vyras susitiko jį, beklajojantį po laukus. „Ko ieškai?“ ­ paklausė jo tas vyras. ¹⁶ „Savo brolių ieškau, ­ atsakė jis. ­ Ar negalėtum pasakyti, kur jie gano kaimenę“. ¹⁷ Vyras atsakė: „Jie iš čia iškeliavo. Girdėjau iš tikro juos sakant: ‘Eikime į Dotaną.’“ Tad Juozapas pasekė savo brolius ir atrado juos Dotane. ¹⁸ O šie pastebėjo jį iš tolo ir pirma, negu jis prie jų priartėjo, ėmė tartis jį nužudyti. ¹⁹ Vieni kitiems jie sakė: „Va, ateina tas sapnuotojas! ²⁰ Eime, užmuškime jį ir įmeskime į kokią nors duobę. Sakysime, kad plėšrus žvėris jį sudraskė. Tuomet pamatysime, kas išeis iš jo sapnų“. ²¹ Bet Rubenas, tai išgirdęs, stengėsi jį išgelbėti iš jų rankų ir sakė: „Neatimkime jam gyvybės.“ ²² Rubenas kalbėjo jiems: „Nepraliekite kraujo! Va, įmeskite jį į aną duobę dykumoje, bet patys rankos prieš jį nekelkite!“ Jis norėjo jį išgelbėti iš jų rankų ir sugrąžinti tėvui. ²³ Taigi kai Juozapas atėjo pas brolius, jie atėmė iš jo apdarą, puošnųjį apdarą su rankovėmis, kuriuo buvo apsivilkęs, ²⁴ o jį patį įmetė į vandens duobę. Duobė buvo tuščia, vandens joje nebuvo.

²⁵ Jie susėdo valgyti. Žvalgydamiesi pamatė ateinant iš Gileado izmaelitų karavaną su sakais, balzamu ir kvapiaisiais syvais apkrautais kupranugariais, keliaujantį į Egiptą. ²⁶ Tuomet Judas tarė savo broliams: „Kokia mums nauda, jei nužudome savo brolį ir nuslepiame jo kraują? ²⁷ Eime, verčiau parduokime jį izmaelitams. Nekelkime rankos prieš jį, nes jis juk mūsų brolis, mūsų pačių kūnas!“ Broliai jo paklausė. ²⁸ Kai keletas midjaniečių pirklių ėjo pro šalį, jie ištraukė Juozapą iš duobės ir pardavė izmaelitams už dvidešimt sidabrinių. O tie nusivedė Juozapą į Egiptą.

²⁹ Vėl atėjęs prie duobės ir pamatęs, kad Juozapo duobėje nebėra, Rubenas persiplėšė drabužius. ³⁰ Jis grįžo pas savo brolius, sakydamas: „Berniukas dingo! Ką dabar daryti?“ ³¹ Tuomet jie paėmė Juozapo puošnųjį apdarą, papjovė ožiuką ir pamirkė tą apdarą jo kraujyje. ³² Puošnųjį, ilgomis rankovėmis apdarą nunešdino tėvui, sakydami: „Mes radome jį. Prašom pasižiūrėti, ar tai tavo sūnaus apdaras ar ne.“ ³³ Tėvas pažino ir tarė: „Mano sūnaus apdaras! Plėšrus žvėris jį prarijo! Juozapas tikrai žvėries sudraskytas!“ ³⁴ Tuomet Jokūbas persiplėšė drabužius, apsijuosė ašutine ir raudojo sūnaus daug dienų. ³⁵ Visi sūnūs ir dukterys stengėsi jį paguosti, bet jis atsisakė būti paguostas ir sakė: „Ne! Aš liūdėdamas žengsiu į Šeolą pas savo sūnų.“ Taip tėvas jį apraudojo. ³⁶ Tuo tarpu midjaniečiai buvo jį pardavę Egipte vienam faraono pareigūnui Potifarui, sargybos viršininkui.

¹ Atsitiko taip, kad maždaug tuo pačiu metu Judas pasitraukė nuo savo brolių ir pasistatė palapinę arti tokio adulamiečio, vardu Hyra. ² Ten jis pamatė vieno kanaaniečio, vardu Šūva, dukterį, vedė ir su ja gyveno. ³ Ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų, o jis pavadino jį Eru. ⁴ Ji vėl tapo nėščia, pagimdė sūnų ir pavadino jį Onanu. ⁵ Po to ji dar kartą pagimdė sūnų ir pavadino jį Šela. Ji pagimdė jį, būdama Kezibe.

⁶ Savo pirmagimiui sūnui Erui Judas paėmė žmoną, vardu Tamara. ⁷ Bet Judo pirmagimis Eras buvo nedoras VIEŠPATIES akyse. VIEŠPATS atėmė jam gyvastį. ⁸ Tuomet Judas tarė Onanui: „Sueik su savo brolio žmona ir, atlikdamas jai svainio pareigą, duok savo broliui palikuonį.“ ⁹ Bet Onanas, žinodamas, kad palikuonis nebus jo, sueidamas su brolio žmona, visada išliedavo savo sėklą ant žemės, nes nenorėjo duoti savo broliui palikuonio. ¹⁰ Ką jis darė, buvo nedora VIEŠPATIES akyse. VIEŠPATS ir jam atėmė gyvastį. ¹¹ Tuomet Judas tarė savo marčiai Tamarai: „Gyvenk kaip našlė savo tėvo namuose, kol užaugs mano sūnus Šela“, ­ nes baiminosi, kad ir šis nenumirtų kaip jo broliai. Tamara išėjo ir gyveno savo tėvo namuose.

¹² Praslinkus ilgokam laikui, mirė Judo žmona, Šūvos duktė. Praėjus gedulo metui, Judas drauge su bičiuliu adulamiečiu Hyra nukeliavo į Timną pas savo avių kirpėjus. ¹³ Kai Tamarai buvo pasakyta: „Tavo uošvis eina į Timną avių kirpti“,­ ¹⁴ ji nusivilko našlės drabužius, apsigaubė šydu ir atsisėdo prie įėjimo į Enaimus, prie kelio į Timną. Ji matė, kad Šela jau užaugęs, tačiau ji nebuvo duota jam kaip žmona. ¹⁵ Pamatęs Judas ją palaikė kekše, nes ji buvo užsidengusi veidą. ¹⁶ Pasukęs prie jos į pakelę, jis tarė: „Nagi eikš, noriu su tavim sueiti“, nes nežinojo, kad tai jo marti. O ji užklausė: „O ką man duosi, kad sueitumei su manimi?“ ¹⁷ Jis atsakė: „Ožiuką iš kaimenės atsiųsiu.“ Bet ji atsakė: „Turi man palikti užstatą, kol atsiųsi.“ ¹⁸ Jis tarė: „Kokį užstatą tau palikti?“ Ji atsakė: „Savo antspaudo žiedą, juostą ir lazdą, kurią turi rankoje.“ Jis padavė juos, suėjo su ja, ir ji tapo nuo jo nėščia. ¹⁹ Tuomet ji pakilo ir nuėjo sau, nusiėmė šydą ir apsivilko našlės drabužius.

²⁰ Kai Judas pasiuntė ožiuką per savo bičiulį adulamietį, norėdamas atsiimti iš tos moters užstatą, šis negalėjo jos surasti. ²¹ Jis klausinėjo miesto žmones: „Kurgi ta šventyklos kekšė, kuri buvo pakelėje prie Enaimų?“ Bet jie atsakė: „Ten niekada tokios nebuvo.“ ²² Tad jis sugrįžo pas Judą ir pranešė: „Neradau jos. Be to, vietos žmonės sako, kad ten niekada tokios nebuvo.“ ²³ Judas atsakė: „Tepasilaiko ji juos sau, antraip žmonės ims iš mūsų juoktis. Juk pats matai: siunčiau ožiuką, o tu negalėjai jos surasti.“

²⁴ Maždaug po trijų mėnesių Judui buvo pranešta: „Tavo marti Tamara pasielgė kaip kekšė. Be to, per savo kekšystę ji tapo nėščia.“ ­ „Išveskite ją, ­ šaukė Judas, ­ tebūna ji sudeginta!“ ²⁵ Vedama laukan, ji pasiuntė uošviui žinią: „Aš nėščia nuo vyro, kuriam priklauso šie daiktai. Prašom patikrinti, ­ pridūrė ji, ­ kieno šie daiktai: antspaudo žiedas, juosta ir lazda.“ ²⁶ Judas atpažino juos ir tarė: „Ji teisesnė negu aš, nes aš jos nedaviau savo sūnui Šelai.“ Daugiau jis su ja nebesuėjo.

²⁷ Atėjus gimdymo metui, pasirodė, kad jos įsčiose buvo dvynukai! ²⁸ Jai gimdant, vienas kūdikis iškišo rankutę. Pribuvėja ėmė ir užrišo ant rankutės raudoną siūlą, sakydama: „Šis išėjo pirmas“. ²⁹ Bet kaip tik tuo metu jis įtraukė rankutę, ir išėjo jo brolis. Pribuvėja ištarė: „Kokią spragą sau pasidarei!“ Todėl jis buvo pavadintas Perezu. ³⁰ Po to išėjo jo brolis su raudonu siūlu ant rankutės. Jis buvo pavadintas Zerachu.