⁴ Jie darė karalius, bet ne per mane,

rinkosi didžiūnus, bet be mano žinios.

Iš savo sidabro ir aukso pasidarė stabus

savo pačių pražūčiai.

⁵ Atmečiau tavo veršį, Samarija!

Mano įniršis dega ant jų!

Kaip ilgai jie nepajėgs atgauti savo nekaltumo?

⁶ Juk tai yra iš Izraelio, – meistras jį padarė,

bet tai ne Dievas.

Į šukes sudaužytas bus Samarijos veršis!

⁷ Kadangi jie sėja vėją, todėl pjaus audrą.

Javų šiaudai be varpų negali duoti miltų.

Net jeigu ir duotų,

svetimieji juos surytų.

¹¹ Kai Efraimas daugino aukurus, kad išpirktų nuodėmę,

aukurai tapo jam proga nuodėmei.

¹² Nors rašau jam daugybę savo pamokymų,

jie laikomi kaip svetimi.

¹³ Nors jie aukoja rinktines skerdžiamąsias aukas,

nors jie ir valgo aukų mėsą, VIEŠPATS jų nepriima.

Dabar jis atsimins jų kaltę ir nubaus už nuodėmes.

Turės jie grįžti į Egiptą!

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>