Jėzus vėl apie savo mirtį

³⁰ Iš ten išėję, jie keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų. ³¹ Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels.“ ³² Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti.

Kas didžiausias?

³³ Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ ³⁴ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. ³⁵ Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ ³⁶ Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: ³⁷ „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs.“

Jėzaus vardo galia

³⁸ Jonas jam tarė: „Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis.“ ³⁹ Jėzus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. ⁴⁰ Kas ne prieš mus, tas už mus! ⁴¹ Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, ­ iš tiesų sakau jums,­ tas nepraras savo užmokesčio.

Kova su nuodėme

⁴² Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą. ⁴³ Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, nusikirsk ją! Tau verčiau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį. ⁴⁵ Ir jei tavoji koja veda tave į nuodėmę, nusikirsk ją, nes tau geriau luošam įžengti į gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą. ⁴⁷ O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą, ⁴⁸ kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta. ⁴⁹ Mat kiekvienas bus pasūdytas ugnimi. ⁵⁰ Druska ­ geras daiktas, bet jei druska nustotų sūrumo, kuo ją pasūdysi? Turėkite savyje druskos ir taikiai sugyvenkite tarp savęs.“

¹ Jėzus, iškeliavęs iš ten, atvyksta į Judėją ir Užjordanę. Ir vėl žmonių būriai skuba pas jį, o jis vėl moko, kaip buvo pratęs. ² Tada atėjo fariziejų, kurie, spęsdami jam pinkles, klausė jį, ar galima atleisti žmoną. ³ Jis atsakė jiems: „O ką jums yra įsakęs Mozė?“ ⁴ Jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti.“ ⁵ Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. ⁶ O nuo sutvėrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. ⁷ Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. ⁸ Taigi jie ­ jau nebe du, o vienas kūnas. ⁹ Tad ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ ¹⁰ Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. ¹¹ Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. ¹² Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja.“