Savaiminis augimas

²⁶ Ir vėl jis kalbėjo: „Dievo karalystė panaši į žmogų, kuris beria dirvon sėklą. ²⁷ Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. ²⁸ Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. ²⁹ Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo.“

Garstyčios grūdelis

³⁰ Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? ³¹ Ji ­ tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, ³² bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai.“

³³ Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. ³⁴ Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.

Audros nutildymas

³⁵ Tą pačią dieną, atėjus vakarui, jis tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ ³⁶ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys. ³⁷ Tuomet pakilo didžiulis viesulas, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. ³⁸ Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ ³⁹ Atbudęs jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: „Nutilk, nurimk!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. ⁴⁰ O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ ⁴¹ Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“

¹ Jie priplaukė ežero krantą geraziečių krašte. ² Jam išlipus iš valties, tuojau priešais iš kapinių atbėgo netyrosios dvasios apsėstas vyras. ³ Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti. ⁴ Jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sutrupindavo grandines, nusitraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti. ⁵ Per kiauras naktis ir dienas jis bastydavosi po kapines ir po kalnus, klykdamas ir daužydamas save akmenimis. ⁶ Iš tolo pamatęs Jėzų, atbėgo, parpuolė priešais ⁷ ir ėmė garsiai šaukti: „Ko tau iš manęs reikia, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Saikdinu tave Dievu, nekankink manęs!“ ⁸ Jėzus mat buvo paliepęs: „Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!“ ⁹ Jėzus dar paklausė: „O kuo tu vardu?” Ji atsakė: „Mano vardas ­ Legionas, nes mūsų daug.“ ¹⁰ Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto. ¹¹ Ten pat, atkalnėje, ganėsi didžiulė kiaulių kaimenė. ¹² Dvasios ėmė prašytis: „Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!“ ¹³ Jėzus leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa kaimenė, apie du tūkstančius kiaulių, ūmai metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė ežere. ¹⁴ Tie, kurie jas ganė, išsibėgiojo ir davė žinią į miestą ir kaimus. Žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko. ¹⁵ Jie ateina prie Jėzaus, mato sėdintį demonų apsėstąjį ­ tą, kuris buvo turėjęs Legioną, ­ apsirengusį ir sveiko proto, ir juos apėmė baimė. ¹⁶ Mačiusieji papasakojo jiems, kas buvo nutikę su apsėstuoju, ir apie kiaules. ¹⁷ Tada žmonės ėmė prašyti Jėzų išeiti iš jų krašto. ¹⁸ Jėzui lipant į valtį, buvęs apsėstasis prašė leisti pasilikti su juo, ¹⁹ bet Jėzus nesutiko ir pasakė: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo.“ ²⁰ Tada jis nuėjo savo keliu ir Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam buvo padaręs; ir visi stebėjosi.