¹ VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ² „Paliepk izraelitams atnešti tau gryno grūstų alyvų aliejaus žvakidei, kad žibintai būtų žibinami nuolat. ³ Aaronas pastatys ją Susitikimo Palapinėje, šiapus Sandoros uždangos, kad žibėtų nuolat nuo vakaro ligi ryto VIEŠPATIES akivaizdoje. Tai bus amžinas įstatas jūsų kartoms. ⁴ Pagal jį bus nuolat tvarkomi žibintai ant žvakidės iš gryno [aukso] VIEŠPATIES akivaizdoje.

Padėtinė duona

⁵ Paimsi geriausių miltų ir iškepsi iš jų dvylika kepalų ­ kiekvieną iš dviejų dešimtadalių efos. ⁶ Sudėsi juos dviem eilėmis, po šešis kiekvienoje eilėje, ant stalo iš gryno [aukso] VIEŠPATIES akivaizdoje. ⁷ Kiekvieną eilę pabarstysi grynais smilkalais, kad jie būtų aiški atnaša duonai kaip ugninei atnašai VIEŠPAČIUI. ⁸ Nuolat, kiekvieną šabo dieną Aaronas sudės kepalus iš naujo VIEŠPATIES akivaizdoje kaip Izraelio tautos įsipareigojimą ­ amžiną Sandorą. ⁹ Duona priklausys Aaronui ir jo palikuonims; suvalgys ją šventoje vietoje, nes ji jam ypač šventa, amžinas atlygis, dalis iš ugninių atnašų VIEŠPAČIUI.“

Bausmė už piktžodžiavimą

¹⁰ Tarp izraelitų buvo vyras, kurio motina ­ izraelitė, o tėvas ­ egiptietis. Kartą stovykloje kilo muštynės tarp izraelitės sūnaus ir vieno izraelito. ¹¹ Kadangi izraelitės sūnus viešai piktžodžiavo [Dievo] Vardui ir keikėsi, žmonės atvedė jį pas Mozę. (Jo motina buvo Dibrio duktė iš Dano giminės, vardu Šelomita.) ¹² Jis buvo uždarytas į kalėjimą, kol nebus duotas VIEŠPATIES nuosprendis.

¹³ VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ¹⁴ „Išvesk už stovyklos piktžodžiautoją, teuždeda rankas jam ant galvos visi girdėjusieji ir teužmuša jį visa bendrija akmenimis. ¹⁵ O izraelitams kalbėk ir pasakyk: ‘Kas keiktų Dievą, turės atsakyti už savo nuodėmę. ¹⁶ Kas piktžodžiautų VIEŠPATIES vardui, bus nubaustas mirtimi. Visa bendrija užmuš piktžodžiautoją akmenimis. Ateivis ar krašto gyventojas, piktžodžiaujantis [Dievo] Vardui, turi būti užmuštas.’

¹⁷ Kas užmuštų žmogų, bus nubaustas mirtimi.

¹⁸ Kas užmuštų gyvulį, turės atlyginti nuostolį: gyvybe už gyvybę.

¹⁹ Kas sužalotų artimą, tam bus padaryta, kaip jis padarė: ²⁰ galūnė už galūnę, akis už akį, dantis už dantį. Kokią žaizdą jis padarė artimui, tokia ir jam bus padaryta. ²¹ Kas užmuštų gyvulį, turės atlyginti nuostolį, bet kas užmuštų žmogų, turės būti nubaustas mirtimi. ²² Vieną ir tą patį įstatymą turėsite ateiviui ir izraelitui, nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.“

²³ Taip kalbėjo Mozė izraelitams. Tad jie išvedė piktžodžiautoją už stovyklos ir užmušė akmenimis. Izraelitai padarė taip, kaip Dievas buvo Mozei įsakęs.

¹ VIEŠPATS kalbėjo Mozei ant Sinajaus kalno, tardamas: ² „Kalbėk izraelitams ir sakyk jiems: ‘Kai ateisite į kraštą, kurį jums duodu, tas kraštas turės švęsti šabą VIEŠPAČIUI. ³ Šešerius metus sėsi savo lauką ir šešerius metus genėsi savo vynuogyną ir nuiminėsi derlių, ⁴ bet septintaisiais metais turės būti žemei visiško poilsio šabas ­ šabas VIEŠPAČIUI: savo lauko nesėsi ir savo vynuogyno negenėsi. ⁵ Tada nepjausi jokių savaime išaugusių javų, nenuiminėsi vynuogių nuo neapgenėto vynmedžio; septintieji bus žemei visiško poilsio metai. ⁶ Tačiau ką žemė išaugina per savo šabą, jūs galite valgyti ­ tu, tavo vergai ir vergės, tavo samdiniai ir įnamiai. ⁷ Ir tavo galvijams bei laukiniams krašto gyvuliams pašaras bus tai, ką žemė savaime išaugina.

Jubiliejaus metai

⁸ Atskaičiuosi septynis septynetus, septyniskart septynerius metus taip, kad septynerių metų septynetai sudarytų keturiasdešimt devynerius metus. ⁹ Tada, septinto mėnesio dešimtą dieną, skardžiai pūsi ragą; Permaldavimo dieną jūsų rago gaudesys teaidi visame jūsų krašte. ¹⁰ Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai; sugrįšite kiekvienas jūsų prie savo nuosavybės ir kiekvienas į savo šeimą. ¹¹ Tie penkiasdešimtieji bus jums jubiliejaus metai: nesėsite, nepjausite jokių savaime išaugusių javų, nenurinksite vynuogių nuo neapgenėtų vynmedžių, ¹² nes tai jubiliejaus metai. Jums bus jie šventi; galite valgyti tik tai, ką išaugina pati dirva.

¹³ Taigi šiais jubiliejaus metais sugrįšite kiekvienas jūsų į savo nuosavybę. ¹⁴ Parduodami nuosavybę artimui ar pirkdami ką iš artimo, nedarykite vienas kitam skriaudos. ¹⁵ Pirkdamas iš savo artimo, mokėsi tik už metus nuo praėjusio jubiliejaus; parduodamas tau artimas prašys iš tavęs tik už likusius derliaus metus. ¹⁶ Juo daugiau tokių metų, juo didesnę kainą mokėsi; juo mažiau tokių metų, juo mažesnė kaina, nes iš tikrųjų jis parduoda tau tik derlių skaičių. ¹⁷ Nedarykite vienas kitam skriaudos; bijosi savo Dievo, nes aš, VIEŠPATS, esu jūsų Dievas.

¹⁸ Laikykitės mano įstatų ir vykdykite mano įsakus, kad galėtumėte krašte saugiai gyventi. ¹⁹ Žemė duos savo vaisių, būsite sotūs ir gyvensite be rūpesčio. ²⁰ O jeigu klaustumėte: ‘Ką valgysime septintaisiais metais, jei nesėsime ir nenuimsime derliaus?’ ­ ²¹ aš suteiksiu jums tokią palaimą šeštaisiais metais, kad jie duos derliaus trejiems metams. ²² Sėjos metu aštuntaisiais metais valgysite iš senojo derliaus. Net iki devintųjų metų iš senojo derliaus valgysite, kol bus nuimtas derlius.

Nuosavybės atpirkimas

²³ Žemė nebus parduodama visam laikui, nes žemė yra mano, o jūs esate ateiviai, tapę mano įnamiais. ²⁴ Todėl krašte, kurį valdote, turite leisti atpirkti žemę.

²⁵ Jei kas nors iš tavo giminių patektų į skurdą ir parduotų savo nuosavybės dalį, tai jo artimiausias giminaitis turi ateiti ir atpirkti, ką giminaitis buvo pardavęs. ²⁶ O jei žmogus neturėtų artimiausio giminaičio žemei atpirkti, bet vėliau pats prasigyventų ir turėtų iš ko tai padaryti, ²⁷ jis turi apskaičiuoti metus nuo jos pardavimo, sugrąžinti skirtumą žmogui, kuriam ji buvo parduota, ir susigrąžinti savo nuosavybę. ²⁸ Tačiau jei jis neturi iš ko ją atgauti, kas buvo parduota, tas liks pirkėjo rankose iki jubiliejaus metų. Jubiliejaus metais nuosavybė turi būti perduota, ir jis sugrįš į savo nuosavybę.

²⁹ Jei kas nors parduotų namus mieste su mūro sienomis, jie gali būti atpirkti, kol nepasibaigę metai nuo jų pardavimo; atpirkimo teisė galios vienerius metus. ³⁰ Jei jie nebūtų atpirkti iki vienerių metų pabaigos, namai mieste su mūro sienomis visam laikui priklausys pirkėjui ir jo palikuonims ir jubiliejaus metais nebus perduoti. ³¹ Bet namai kaimuose, kurių nesupa mūro sienos, bus laikomi kaip atviri laukai. Jie gali būti atpirkti; jie turi būti perduoti jubiliejaus metais.

³² Levitų miestuose levitai amžinai turės atpirkimo teisę namų, esančių jų miestuose. ³³ Kiekvieni levitų namai jų miestuose, buvę parduoti ir neatpirkti, bus perduoti savininkui jubiliejaus metais, nes namai levitų miestuose yra jų paveldima nuosavybė tarp izraelitų. ³⁴ Bet dirvos aplink jų miestus negali būti parduodamos, nes jos yra jų amžina nuosavybė.

Paskolos vargšams

³⁵ Jei kas nors iš tavo giminių patektų į skurdą ir taptų tavo išlaikytiniu, turėsi jį paremti. Tegyvena jis su tavimi kaip ateivis ar įnamis. ³⁶ Iš anksto nereikalauk iš jo palūkanų už paskolą ir neišnaudok, bet bijok savo Dievo. Leisk jam gyventi tavo namuose kaip broliui. ³⁷ Neskolinsi jam pinigų už palūkanas, neimsi iš jo brangiau už maistą. ³⁸ Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės duoti jums Kanaano žemę ir būti jūsų Dievas.

Vergų išlaisvinimas

³⁹ Jei kas nors iš tavo išlaikytinių taip nuskurstų, kad parsiduotų tau, nepadaryk jo savo vergu. ⁴⁰ Tebūna jis pas tave kaip samdinys ar įnamis. Jis dirbs pas tave tik iki jubiliejaus metų. ⁴¹ Tada paliks tave ­ jis ir jo vaikai ­ ir sugrįš į savo šeimą, ir atgaus savo protėvių nuosavybę, ⁴² nes jie ­ mano tarnai, kuriuos aš išvedžiau iš Egipto žemės. Jie nebus parduodami, kaip parduodami vergai. ⁴³ Nesielgsi su juo šiurkščiai, bet bijosi savo Dievo. ⁴⁴ Vergą ar vergę gali laikyti tik jei pirksi vergus iš kaimyninių tautų. ⁴⁵ Galite nusipirkti jų ir iš ateivių, gyvenančių su jumis, bei jų palikuonių, gimusių ir užaugusių jūsų krašte. Tokie vergai bus jūsų nuosavybė. ⁴⁶ Galite juos palikti savo vaikams kaip paveldimą nuosavybę, padarydami juos amžinais vergais. Su jais galite elgtis kaip su vergais. Bet su savo tautiečiais izraelitais nė vienas nesielgs šiurkščiai.