¹ Tada Elifazas Temanas atsakydamas tarė:

² „Jeigu išdrįstų kas tarti tau žodį,

ar nebūsi užgautas?

Bet kas galėtų dabar tylėti?

³ Štai tu mokei daugelį,

stiprinai jų silpnas rankas,

⁴ tavo žodžiai drąsino svyruojančius,

tu sutvirtinai drebančius kelius.

⁵ Bet kai dabar tai nutinka tau,

tu netenki kantrybės;

kai tave patį tai paliečia,

tu būni priblokštas!

⁶ Argi tavo Dievo baimė nėra tavo laidas,

o tavo tobulas elgesys ­ tavo viltis?

⁷ Prisimink, ar kas kada, būdamas nekaltas, pražuvo?

Ar buvo kur nors dorieji sunaikinti?

⁸ Kalbu iš patirties:

kas pikta aria ir bėdą sėja,

tas tai ir pjauna.

⁹ Nuo Dievo kvėptelėjimo jie pražūva,

nuo jo įniršio gūsio sunyksta.

¹⁰ Nutyla liūto riaumojimas,

žvėrių karaliaus staugimas,

ir ištrupa liūtų jauniklių dantys.

¹¹ Stiprus liūtas nugaišta, nes trūksta grobio,

o jo jaunikliai išsiblaško.

¹² Mane slapčiomis pasiekė žodis,

mano ausis pagavo tylų šnabždesį.

¹³ Nuo minčių, kilusių iš nakties regėjimų,

kai gilus miegas apima mirtinguosius,

¹⁴ mane pagavo baimė ir šiurpulys,

drebėjo visi mano kaulai.

¹⁵ Tuomet vėjas pūstelėjo į mane,

ir man ant kūno pasišiaušė plaukai.

¹⁶ Jis stabtelėjo,

bet aš jo neatpažinau.

Tik pavidalas buvo prieš mano akis,

ir įsiviešpatavo tyla.

Tuomet išgirdau balsą:

¹⁷ ‘Argi gali žmogus

būti teisesnis už Dievą?

Argi gali mirtingasis

būti be priekaištų prieš savo Kūrėją?

¹⁸ Štai jis net savo tarnais nepasitiki

ir angelus kaltina klaida!

¹⁹ Tad ką sakyti apie gyvenančius molio namuose,

kurių pamatai ­ dulkės?

Jie sutraiškomi lengviau negu kandys,

²⁰ nuo ryto iki vakaro jie trinami į dulkes.

Nepastebėti jie žūva amžinai.

²¹ Kai jų palapinės virvelė išplėšiama iš jų,

argi jie nemiršta nepažinę išminties?’

¹ Tad šaukis! Ar atsakys tau kas nors?

Į kuriuos iš šventųjų tu kreipsiesi?

² Iš tikrųjų širdgėla pražudo kvailąjį,

o pavydas užmuša lepšį.

³ Mačiau kvailąjį įleidžiant šaknis,

bet staiga ėmiau keikti jo buveinę.

⁴ Jo vaikai nesaugūs,

trypiami teismuose,

ir nėra kam jų apginti.

⁵ Jo pjūties derliumi naudojasi alkanieji,

grobdami jį net iš erškėčių;

jo turtų geidžia godieji.

⁶ Juk blogis nedygsta iš žemės,

vargas nesprogsta iš dirvos.

⁷ Ne! Iš tikrųjų žmogus gimsta vargti,

kaip žiežirbos kilti aukštyn.

⁸ Kreipčiausi į Dievą, tavimi dėtas,

ir Dievui pavesčiau savo bėdą.

⁹ Jo darbai didingi ir nesuvokiami,

nuostabūs ir nesuskaičiuojami.

¹⁰ Žemei jis duoda lietaus,

ir laukus palaisto vandeniu.

¹¹ Kukliuosius jis išaukština,

o liūdintiems pakelia nuotaiką.

¹² Sukčių užmačias jis taip sužlugdo,

kad jų rankos neranda naudos.

¹³ Gudruolius jis pagauna kėslaujančius,

jų suktus sumanymus paverčia niekais.

¹⁴ Dieną jiems darosi tamsu,

vidurdienį jie grabinėjasi tarsi naktį.

¹⁵ Bet beturtį jis gelbsti nuo jų nasrų,

nuo galingojo rankos.

¹⁶ Taigi bus vilties nelaimingajam,

nelabumas turi užčiaupti burną.

¹⁷ Tikėk manimi: laimingas žmogus,

kurį Dievas pataiso!

Neniekink Visagalio pamokos!

¹⁸ Juk jis sužeidžia, bet ir aptvarsto,

jo rankos nuplaka, bet ir pagydo.

¹⁹ Šešis kartus iš bėdos jis tave gelbės,

o septintą kartą nelaimė tavęs nebepalies.

²⁰ Bado metu jis atpirks tave nuo mirties,

o kare ­ nuo kalavijo pavojaus.

²¹ Nuo ilgų liežuvių rykštės būsi apgintas,

negandoms siaučiant aplinkui nedrebėsi.

²² Iš žūties ir bado juoksiesi,

žemės žvėrių nebebijosi.

²³ Dirvos akmenys bus tavo sąjungininkai,

laukiniai žvėrys elgsis su tavimi taikiai.

²⁴ Matysi, kad tavo palapinė saugi,

apžiūrėsi savo avidę ir nieko nepasigesi.

²⁵ Matysi, kad tavo palikuonys dauginasi

ir tavo ainija auga kaip žolė laukuose.

²⁶ Į kapą nueisi žilos senatvės sulaukęs

kaip laiku nuneštas kviečių pėdas.

²⁷ Tikėk manimi! Tai ištyrėme. Taip yra!

Klausykis ir dėkis tai į galvą!“

¹ Elifazui Tada Jobas atsakydamas tarė: ² „Ak, kad mano širdgėla būtų pasverta,

ir visos mano negandos padėtos ant svarstyklių!

³ Juk jos nusvertų jūros smiltis.

Todėl mano žodžiai buvo aštrūs.

⁴ Juk Visagalio strėlės susmigusios į mane,

ir mano dvasia čiulpia jų nuodus,

Dievo siaubas gaubia mane.

⁵ Argi bliauna laukinis asilas, turėdamas žolės?

Argi baubia jautis, turėdamas pašaro?

⁶ Argi kas valgo prėską beskonį maistą?

Argi turi skonį piktžolių sunka?

⁷ Toks maistas man koktus;

jis tarsi maistas ligonio.

⁸ O, kad mano prašymas būtų patenkintas

ir Dievas suteiktų, ko trokštu!

⁹ Net jeigu Dievui patiktų mane sutrinti,

duoti laisvę savo rankai ir mane nušluoti,

¹⁰ tai būtų man paguoda!

Džiaugčiausi net veriančiu skausmu,

nes neatmečiau Šventojo žodžių.

¹¹ Kokios gi mano jėgos, kad galėčiau tai pakelti?

Kiek ilgai man gali užtekti kantrybės?

¹² Nejau mano jėgos ­ akmens stiprumo,

o mano trapi prigimtis ­ žalvario?

¹³ Iš tikrųjų pats sau padėti negaliu,

man atimtos visos išgalės.

¹⁴ Bėdoje kaip ši man reikia ištikimų bičiulių,

ar būčiau atmetęs Visagalio baimę, ar ne.

¹⁵ Bet mano bičiuliai nuvilia mane kaip srautai,

išdžiūstantys per sausrą.

¹⁶ Tirpstančio sniego ir ledų jie būna prigrūsti,

¹⁷ bet kaitrai užėjus pranyksta,

kai karšta, pasitraukia iš savo vietos.

¹⁸ Karavanai suka iš kelio jų ieškodami,

klajoja ir pražūva dykumoje.

¹⁹ Karavanai iš Temos jų ieško,

vilkstinės iš Šebos jų viliasi.

²⁰ Bet jie nusivilia, tuščiai tikėjęsi,

pasiekia tas vietas ir apstulbsta.

²¹ Tad tokie dabar man esate:

matote mano negandas, bet išsigandote.

²² Argi prašiau: ‘Duokite man dovaną’?

Arba: ‘Duokite iš savo turtų kyšį už mane’?

²³ Arba: ‘Išgelbėkite mane iš priešo rankų’?

Arba: ‘Išpirkite mane iš engėjų nagų’?

²⁴ Mokykite mane, ir aš tylėsiu,

parodykite, kur mano suklysta.

²⁵ Kokie įtaigūs tiesūs žodžiai!

Bet ką reiškia jūsų įrodinėjimai?

²⁶ Argi jūs neprasimanote žodžių įrodinėjimams

ir bevilčio žmogaus žodžių nelaikote tauškalais?

²⁷ Jūs net kauliukus mestumėte dėl našlaičio

ir parduotumėte savo bičiulį.

²⁸ Bet malonėkite pažvelgti į mane:

į akis jums nemeluosiu.

²⁹ Prašyčiau pasvarstyti, kad nebūtų neteisybės;

apsvarstykite, aš vis dar teisus!

³⁰ Argi mano liežuvis suktas?

Ar aš neatskiriu nelaimės, kai ją patiriu?

¹ Argi žmogaus gyvenimas žemėje nėra sunki tarnyba?

Argi žmogaus dienos nėra kaip samdinio dienos?

² Tarsi vergas jis trokšta pavėsio,

tarsi samdinys laukia savo atlygio.

³ Man skirti mėnesiai pilni nusivylimo,

mano dalia ­ naktys, kupinos širdgėlos.

⁴ Eidamas gulti, klausiu: ‘Kada atsikelsiu?’

Bet naktis ilga,

ir ligi aušros aš neramiai vartausi.

⁵ Mano kūną dengia kirmėlės ir purvas,

mano oda pleišėja ir pūliuoja.

⁶ Mano dienos eiklesnės už audėjo šaudyklę,

be vilties jos skuba prie savo galo.

⁷ Neužmiršk, kad mano gyvenimas tik vėjas;

niekada daugiau neberegėsiu laimės.

⁸ Akis, stebinti mane, nebematys manęs;

tavo akys ieškos manęs, bet manęs jau nebebus.

⁹ Kaip debesis pamažu nyksta ir praeina,

taip žengiantis žemyn į Šeolą niekada nebegrįžta.

¹⁰ Į savo buveinę jis nebesugrįš,

jo namai daugiau jo nebepažins.

¹¹ Todėl negaliu leisti savo lūpoms tylėti;

kalbėsiu dvasios skausme,

skųsiuosi gyvasties kartėlyje.

¹² Argi aš jūra ar jūros pabaisa,

kad tu pastatei prie manęs sargybą?

¹³ Kai pagalvoju: ‘Mano lova mane paguos,

mano guolis pasidalys su manimi skausmu’, ­

¹⁴ tu gąsdini mane sapnais

ir siaubą man keli regėjimais,

¹⁵ idant rinkčiausi pasmaugimą ir mirtį,

negu šiuos griaučius.

¹⁶ Daugiau nebegaliu! Amžinai negyvensiu!

Tad pasitrauk nuo manęs,

nes mano dienos tik ūkanos.

¹⁷ Kas tas žmogus, kad jį taip aukštini?

Kodėl kreipi į jį dėmesį!

¹⁸ Kasdien jį lankai,

kiekvieną akimirką jį bandai!

¹⁹ Kiek ilgai nenuleisi akių nuo manęs

ir neatstosi,

kol nurysiu seiles?

²⁰ Jei ir nusidėjau,

tai ką padariau tau, žmogaus sarge?

Kodėl pavertei mane savo taikiniu?

Kodėl tapau tau našta?

²¹ Kodėl neatleidi mano nusižengimo

ir nepanaikini mano kaltės?

Juk netrukus gulėsiu dulkėse;

ieškosi manęs, bet manęs jau nebebus.“