Sielvartas dėl tautos

¹⁸ Mano liūdesys nepagydomas,

mano širdis pasiligojusi.

¹⁹ Štai vargšės dukters, mano tautos, šauksmas

aidi skersai išilgai kraštą:

„Nejau VIEŠPATIES nėra Sione?

Argi nebėra ten jo karaliaus?

Kodėl jie skaudina mane savo stabais,

savo beverčiais svetimais dievais?

²⁰ Pjūtis jau praėjo,

vasara pasibaigė,

bet mes tebesame neišgelbėti!“

²¹ Dukters, mano tautos, žaizdos sukrėtė mane;

aš baisiai nusiminęs, siaubas apėmė mane.

²² Ar nėra balzamo Gileade,

ar nėra ten gydytojo?

Kodėl neužgyja dukters, mano tautos, žaizda?

²³ O, kad mano galva būtų vandenys,

mano akys ­ ašarų šaltinis!

Dieną naktį raudočiau

dėl dukters, mano tautos, užmuštųjų.

⁶ „Todėl, ­ taip kalba Galybių VIEŠPATS, ­

valysiu juos ir bandysiu;

ką kita man daryti su dukters, mano tautos, nedorumu?

⁷ Jų liežuvis ­ mirtina strėlė,

apgaulios jų lūpos, apgauli ir kalba.

Lūpomis jie kalba su artimu draugiškai,

bet širdyje rengia jam pasalas!

⁸ Kaip už tai jų nebausti? ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

Kaip tokiai tautai nekeršyti?“

⁹ Dėl kalnų aš imu verkti ir vaitoti,

dėl ganyklų tyruose pradedu raudoti,

nes jie nusiaubti;

niekas į juos nebekelia kojos,

nebegirdėti kaimenių bliovimo.

Ir padangių paukščiai, ir žvėrys pabėgo ir dingo.

¹⁰ „Jeruzalę paversiu griuvėsių krūva,

šakalų landyne,

Judo miestus ­ baisiu tyrlaukiu,

kur niekas negyvena.“

¹¹ Kuris yra toks išmintingas, kad visa tai suprastų? Tegu paaiškina tas, kuriam paties VIEŠPATIES lūpos kalbėjo:

„Kodėl nuniokotas kraštas,

išdegintas kaip dykuma,

per kurią niekas nebekeliauja?“

¹² VIEŠPATS sako: „Todėl, kad jie atmetė mano Įstatymą, kurį jiems daviau, neklausė mano balso ir nesielgė pagal jį,