Jeremijo skundas

⁷ Tu mane suvedžiojai, VIEŠPATIE,

ir aš leidausi suvedžiojamas.

Tu buvai stipresnis už mane

ir nugalėjai.

Aš nuolat traukiamas per dantį,

kiekvienas šaiposi iš manęs.

⁸ Kalbėdamas, turiu rėkti,

turiu šaukti: „Smurtas ir skriauda!“

VIEŠPATIES žodis man atnešė

nuolatinę užgaulę ir pajuoką.

⁹ Bet kai sakau: „Užmiršiu jį!

Jo vardu daugiau nebekalbėsiu!“ ­

Jis būna kaip ugnis,

įsiliepsnojusi mano širdyje,

užsklęsta mano kūne.

Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti,

bet nepajėgiu.

¹⁰ Girdžiu minioje šnabždant: „Siaubas visur!

Įskųskite jį! Įskųskime jį!“

Juk visi mano bičiuliai laukia,

kad padaryčiau klaidingą žingsnį:

„Galbūt jis įsipainios į pinkles;

tada jis bus mūsų rankose

ir galėsime jam atsikeršyti!“

¹¹ Bet VIEŠPATS su manimi tarsi galingas gynėjas,

todėl mano persekiotojai suklups ir nenugalės.

Baisi gėda juos lydės, nes jiems negali pasisekti!

Vien amžiną, neužmirštamą negarbę jie užsitraukė.