¹ Taip kalba VIEŠPATS Kyrui, savo pateptajam,

kurį jis paėmė už dešinės rankos,

kad pajungtų jam tautas ir nuginkluotų karalius,

kad atvertų jam duris ir vartai būtų atsklęsti:

² „Aš pats žygiuosiu pirma tavęs

ir sulyginsiu kalvas.

Vario duris sutrupinsiu, nukaposiu geležies skląsčius.

³ Tau atiduosiu paslėptus turtus, slaptas sankaupas,

kad žinotumei, jog aš VIEŠPATS, Izraelio Dievas,

kuris šaukia tave vardu.

⁴ Dėl Jokūbo, savo tarno,

dėl Izraelio, savo išrinktojo,

pašaukiau tave vardu, teikdamas tau garbę,

nors tu manęs ir nepažinojai.

⁵ Aš esu VIEŠPATS, ir nėra kito;

be manęs nėra dievo!

Aš ­ tas, kuris tave apginkluoja,

nors tu manęs ir nepažįsti,

⁶ kad nuo saulės tekėjimo iki jos laidos būtų žinoma,

jog kito be manęs nėra.

Aš esu VIEŠPATS, ir nėra kito!

⁷ Darau šviesą ir kuriu tamsą,

sukuriu gerovę ir sukeliu negandas;

aš, VIEŠPATS, visa tai padarau.

⁸ Rasokite, dangūs, iš aukštybių,

ir debesys teišlyja teisumą.

Žemė teprasiveria, tedygsta išganymas,

drauge tesuželdo teisumą!

Aš, VIEŠPATS, tai padariau.