¹ Tą dieną tu sakysi:

„Dėkoju tau, VIEŠPATIE!

Nors buvai įpykęs ant manęs,

nugręžei savo įniršį

ir paguodei mane.

² Dievas tikrai yra mano išganymas.

Aš juo pasitikiu ir esu be baimės,

nes jis mano tvirtybė ir mano giesmė,

jis mano gelbėtojas!“

³ Džiaugdamiesi semsitės vandens iš išganingųjų versmių. ⁴ Tą dieną sakysite:

⁴ „Dėkokite VIEŠPAČIUI, šaukitės jo vardo!

Garsinkite tautoms jo darbus,

skelbkite, koks iškilus jo vardas!

⁵ Giedokite VIEŠPAČIUI šlovės giesmę,

nes jis padarė nuostabų darbą.

Težino tai visa žemė!

⁶ Krykštauk ir džiūgauk, Siono mieste,

nes iškilus tarp jūsų

yra Izraelio Šventasis!“

¹ Ištarmė apie Babiloną. Amoco sūnaus Izaijo regėjimas.

² Ant plikos kalvos iškelkite ženklą,

garsiai šaukite jiems,

mokite ranka;

tegu jie eina prie Didžiūnų vartų.

³ Savo pašventintiems kariams daviau įsakymą,

savo šauniuosius gynėjus galiūnus pašaukiau,

kad įgyvendintų mano įniršį.

⁴ Įsiklausykite! Dundesys kalnuose,

tarsi plauktų minios žmonių!

Įsiklausykite! Ūžesys karalysčių,

renkasi tautos!

Galybių VIEŠPATS rikiuoja pulkus karui!

⁵ Jie atžygiuoja iš tolimo krašto,

iš anapus akiračio,

VIEŠPATS ir jo pykčio įrankiai

nuniokoti visai žemei.

⁶ Vaitokite, nes VIEŠPATIES diena jau arti;

ji ateis kaip sunaikinimas iš Visagalio.

⁷ Todėl visų rankos svyra,

kiekvieno širdis tirpsta

⁸ iš siaubo. Skausmai ir kančios juos apims,

jie raitysis kaip gimdyvės.

Apstulbę žvelgs vienas į kitą,

ir jų veidai degs iš gėdos.

⁹ Tikrai ateina VIEŠPATIES diena,

pilna įniršio ir degančio pykčio;

ji pavers kraštą tyrlaukiais,

sunaikins jame nusidėjėlius!

¹⁰ Dangaus žvaigždės ir žvaigždynai

nebeduoda šviesos,

teka užtemusi saulė,

nebešvyti mėnulis.

¹¹ Nubausiu pasaulį už jo blogį

ir nedorėlius už jų kaltę.

Sutramdysiu įžūliųjų išdidumą,

pažeminsiu tironų įžūlumą.

¹² Mariuosius padarysiu retesnius už gryną auksą,

žmones ­ retesnius už auksą iš Ofyro.

¹³ Tada sudrebinsiu dangų,

ir žemė bus išjudinta iš savo vietos

nuo Galybių VIEŠPATIES įniršio

tą jo degančio pykčio dieną.

¹⁴ Tada lyg gazelė, medžiotojo vejama,

lyg banda be kerdžiaus, kuris ją ganytų,

kiekvienas atsigręš į savo tautą,

kiekvienas bėgs į savo kraštą.

¹⁵ Kas tik bus pagautas, tas bus nudurtas;

visi, kurie bus pagauti, kris nuo kalavijo.

¹⁶ Jų kūdikiai bus sutraiškyti jų akyse,

namai išplėšti,

žmonos išniekintos.

¹⁷ Štai aš kurstau prieš juos medus;

jiems sidabras neturi vertės,

auksu jie nesidžiaugia.

¹⁸ Jų lankai išguldys jaunus vyrus;

jiems nebus gaila kūdikių,

jie nepaliks gyvų vaikų.

¹⁹ Babilonas, karalysčių pažiba,

chaldėjų šlovė ir pasididžiavimas,

bus Dievo sunaikintas

kaip Sodoma ir Gomora.

²⁰ Niekas jame nebeįsikurs,

niekas nebegyvens per kartų kartas.

Ten joks arabas neskleis palapinės,

ten piemenys neguldys savo kaimenių.

²¹ Vien dykumų žvėrys ten gulsis,

o namai bus pilni pelėdų.

Ten veisis stručiai,

ten šokinės satyrai.

²² Dykumų žvėrys stūgaus jo rūmuose,

šakalai kauks jo puošniose menėse.

Jo valanda jau čia pat,

jo dienos jau suskaitytos.

¹ Pasigailėjęs Jokūbo, VIEŠPATS vėl išsirinks Izraelį ir apgyvendins juos jų pačių žemėje. Tada prie jų dėsis svetimšaliai ir glausis prie Jokūbo namų. ² Izraelis juos pasiims, parsives į savo tėviškę ir laikys juos kaip vergus bei verges VIEŠPATIES žemėje, paims į nelaisvę tuos, kurie juos laikė belaisviais, valdys savo engėjus. ³ Tą dieną, kai VIEŠPATS suteiks tau atilsį nuo kančios ir baimių, nuo nuožmios vergijos, kurioje vergavai, ⁴ tu užtrauksi patyčių giesmę Babilono karaliui:

Tai priėjo liepto galą engėjas!

Tai nutilo jo įnirtis!

⁵ VIEŠPATS sutrupino nedorėlių lazdą,

tironų skeptrą,

⁶ kuris pliekė žmones įnirtingai be perstojo,

smaugė tautas žiauria priespauda.

⁷ Visa žemė ramiai ilsisi,

linksmai valiuoja.

⁸ Dėl tavo likimo džiūgauja

net kiparisai ir Libano kedrai:

„Nuo tada, kai buvai parblokštas,

niekas nebeateina mūsų kirsti.“

⁹ Šeolas po žeme ruošiasi tave priimti,

žadina visų žemės valdovų šešėlius tave pasveikinti

ir kelia iš sostų visų tautų karalius.

¹⁰ Visi prabyla ir sako tau:

„Dabar tu bejėgis, kaip ir mes!

Tu toks pat, kaip mes!

¹¹ Tavo didybė ir visa tavo arfų muzika

nugramzdinta į Šeolą.

Tavo guolis ­ lervos,

o tavo apklotas ­ kirmėlės.“

¹² Tai nupuolei iš dangaus,

Aušrini, aušros sūnau!

Kaip tave sukniubdė ant žemės,

tave, kuris išguldei tautas!

¹³ Kadaise manei savo širdyje:

„Užlipsiu į dangų,

viršum Dievo žvaigždžių

iškelsiu savo sostą.

Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai,

pačiuose Šiaurės pakraščiuose.

¹⁴ Užlipsiu ant aukščiausių debesų

ir prilygsiu Aukščiausiajam!“

¹⁵ Bet buvai nugramzdintas žemyn

į Šeolą,

į pačias kapo gelmes.

¹⁶ Visi, pamatę tave, sutriks;

žvelgs į tave ir klaus:

„Nejaugi čia tas žmogus,

kuris sudrebino žemę

ir sunaikino karalystes;

¹⁷ kuris pavertė pasaulį dykuma,

išgriovė miestus,

savo belaisviams niekuomet

neatvėrė kalėjimo vartų?

¹⁸ Visi tautų karaliai guli garbingai,

kiekvienas savo kape.

¹⁹ Bet tu neturi kapo;

tavo lavonas išmestas pūti,

užverstas kūnais karių, kritusių mūšyje,

įmestas su jais į uolėtą duobę ir sutryptas.

²⁰ Kadangi siaubei savo kraštą

ir žudei savo žmones,

tu nebūsi palaidotas kaip kiti karaliai!

Per amžius tenebūna minimi

nedorėlio palikuonys!

²¹ Renkitės išžudyti jo sūnus

už tėvo kaltes,

kad nebepakiltų ir neužvaldytų žemės,

neužstatytų pasaulio miestais!

²² „Pakilsiu prieš juos, ­ kalba Galybių VIEŠPATS, ­ sunaikinsiu Babilono ir vardą, ir jo likutį, ir vaikus, ir palikuonis, ­ kalba VIEŠPATS! ­ ²³ Paversiu jį ežių valda, pažliugusia bala, nušluosiu jį pražūties šluota!“ ­ kalba Galybių VIEŠPATS.

Asirija

²⁴ Galybių VIEŠPATS prisiekė, sakydamas:

„Ką sumaniau, tai ir bus,

ką nusprendžiau, tai ir įvyks.

²⁵ Sutriuškinsiu Asiriją savo krašte,

sutrypsiu ją savo kalnuose.

Tada nukris jos jungas nuo jų,

našta nuo jų pečių.“

²⁶ Tai užmojis, pateiktas

visai žemei,

tai ranka, pakelta

prieš visas tautas.

²⁷ Ką Galybių VIEŠPATS nusprendė,

kas galės panaikinti?

Kai jo ranka pakelta,

kas galės ją atitraukti?

Filistija

²⁸ Tais metais, kai mirė karalius Ahazas, buvo paskelbta ši ištarmė:

²⁹ Filistijos gyventojai,

jus plakęs vėzdas sulaužytas,

bet jums nėra ko džiūgauti.

Iš nugaišusio žalčio šaknies išdygs

dar piktesnė angis,

jo palikuonis ­ skrajojantis slibinas!

³⁰ Vargšai ras mano ganyklose sau peno,

saugią užeigą ras vargšai,

bet tavo palikuonis išmarinsiu badu;

badas sunaikins net tavo likutį.

³¹ Vaitokite, vartai! Šaukis pagalbos, mieste!

Drebėk, visa Filistijos žeme!

Iš šiaurės kyla dūmai;

jo gretose nerasi atsilikusio kario.

³² O kokį atsakymą gaus tos tautos pasiuntiniai?

„Sionas ­ VIEŠPATIES įkurtas,

jame randa prieglobstį jo tautos varguoliai.“