¹ Saliamono Giesmių giesmė.

² [Ji:] Tebučiuoja jis mane savo lūpomis!

Juk tavo meilė malonesnė negu vynas,

³ negu tavo brangiojo aliejaus kvapas!

Tavo vardas ­ palieti kvepalai,

užtat tave mergaitės myli.

⁴ Pasiimk mane! Skubėkime!

Vesk mane, karaliau, į savo kambarius.

[Choras:] Tavimi mes džiaugsimės ir linksminsimės,

skonėsimės tavo meile labiau negu vynu.

Tave mylintys teisingai daro!

⁵ [Ji:] Esu juodbruvė, bet graži,

o Jeruzalės dukterys,

kaip Kedaro palapinės,

kaip Saliamono palapinių dangos!

⁶ Nežiūrėkite iš aukšto į mane,

kad aš tamsiaveidė;

tai saulė mane įdegino.

Mano motinos sūnūs supyko ant manęs

ir padarė mane vynuogynų prižiūrėtoja.

Savo pačios vynuogyno neprižiūrėjau.

⁷ Pasakyk man, mano tikroji meile,

kur ganai savo kaimenę,

kur guldai ją vidudienį poilsio,

kad nebereikėtų man daugiau klaidžioti kaip bastūnei

palei tavo draugų kaimenes.

⁸ [Choras:] Jeigu tu nežinai vietos,

o gražiausia iš moterų,

tai eik avių pėdomis

ir ganyk savo ožiukus

šalia piemenų palapinių.

⁹ [Jis:] Tu, mano meile, panaši

į kumelaitę tarp faraono kovos vežimų.

¹⁰ Žavūs tavo skruostai puošti pintomis grandinėlėmis,

o tavo kaklas ­ karoliais.

¹¹ Iš aukso nukalsim tau grandinėles,

išpuošime jas sidabru.

¹² [Ji:] Kol karalius ilsisi savo kambary,

mano nardas pripildo orą kvepėjimo.

¹³ Mano mylimasis man ­ miros ryšulėlis,

prigludęs tarp mano krūtų.

¹⁴ Mano mylimasis man ­ henos žiedų puokštė

En Gedžio vynuogių soduose.

¹⁵ [Jis:] Kokia tu graži, mano mylimoji,

kokia tu graži,

tavo akys kaip balandžių!

¹⁶ [Ji:] Koks tu gražus, mano mylimasis,

iš tikrųjų gražus!

Mūsų guolis pavėsinėje;

¹⁷ sijos mūsų namų ­ iš kedrų,

o gegnės ­ iš kiparisų.

¹ Aš Šarono gėlė, slėnių lelija.

² [Jis:] Kaip lelija tarp erškėčių,

mano mylimoji tarp merginų!

³ [Ji:] Kaip obelis tarp miško medžių,

mano mylimasis tarp vaikinų!

Smagu sėdėti jo paūksmėje,

o jo vaisiai man saldūs.

⁴ Mane jis įvedė į pokylio menę,

ir jo ženklas viršum manęs buvo meilė.

⁵ Stiprink mane razinų tešlainiu,

atgaivink mane obuoliais,

nes aš sergu meile.

⁶ Jo kairioji ranka buvo man po galva,

o dešiniąja jis mane apkabino!

⁷ Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukterys,

gazelėmis ar stirnaitėmis:

nebudinkite ir nežadinkite meilės,

kol ji pati neprabus!

⁸ Klausykis! Mano mylimasis!

Štai jis ateina,

šokinėdamas per kalnus,

sparčiai bėgdamas per kalvas.

⁹ Mano mylimasis panašus į gazelę

ar jauną briedį.

Štai jis stovi už mūsų sienos,

žvelgia į vidų pro langus,

bando įžiūrėti pro pinučius.

¹⁰ Mylimasis mane kalbina! Jis taria man:

„Kelkis, mano meile, mano gražioji,

eikš!

¹¹ Juk žiema jau pasibaigė,

lietūs praėjo ir nuščiuvo.

¹² Gėlės pražydo žemėje,

atėjo metas vynmedžius genėti,

ir purplelis jau burkuoja mūsų šalyje.

¹³ Figmedis nokina žalius vaisius,

ir vynmedžių žiedai tvinsta maloniais kvapais.

Kelkis, mano meile, mano gražioji,

eikš!

¹⁴ O mano balande uolų plyšyje,

uolos prieglobstyje,

leisk man pamatyti tavo veidą

ir išgirsti tavo balsą,

nes tavo balsas toks mielas

ir tavo veidas gražus.“

¹⁵ Sugaudykit mums lapes,

tas laputes,

kenkiančias vynuogynams.

Juk mūsų vynuogynai žydi!

¹⁶ Manasis mylimasis ­ mano, o aš ­ jo;

jo ganykla ­ tarp lelijų.

¹⁷ Kol atvėsus diena ir pabėgę šešėliai,

klajok, mano mylimasis,

kaip gazelė ar jaunas briedis

ant Betero kalnų.

¹ Savo guoly visą naktį ieškojau to,

kurį myli mano širdis;

ieškojau, bet negalėjau rasti.

² Turiu tad keltis ir išvaikščioti miestą,

gatves ir aikštes,

turiu ieškoti to, kurį myli mano širdis.

Ieškojau, bet jo neradau.

³ Užtikau panaktinius,

apeinančius miestą.

„Ar nematėte to, kurį myli mano širdis?“

⁴ Vos praėjusi pro juos,

radau tą, kurį myli mano širdis.

Tvirtai apkabinau ir nepaleidau,

kol neįsivedžiau į savo motinos namus,

į kambarį tos, kuri mane pagimdė.

⁵ Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukterys,

gazelėmis ar laukų stirnomis:

nebudinkite ir nežadinkite meilės,

kol ji pati neprabus!

⁶ [Choras:] Kas ten ateina iš dykumos

tarsi dūmų stulpas,

kupinas miros, smilkalų

ir visų kvepiančių pirklio miltelių?

⁷ Tai Saliamono neštuvai!

Juos supa šešiasdešimt vyrų,

Izraelio galiūnų:

⁸ visi ginkluoti kalavijais

ir įgudę kovoti.

Prie kiekvieno juosmens kalavijas

apsiginti nuo pavojų nakties sargyboje.

⁹ Karalius Saliamonas pasidirbdino nešamą sostą

iš Libano medžių.

¹⁰ Jo stulpai pasidabruoti,

atlošas paauksuotas,

o sėdynė iš raudono vilnonio audeklo.

Vidus jo su meile

Jeruzalės dukterų išpuoštas.

¹¹ Siono dukterys, išeikite ir pasižiūrėkite

į karalių Saliamoną,

į vainiką, motinos jam uždėtą per vestuves,

jo širdies džiaugsmo dieną.

¹ [Jis:] Kokia tu graži, mano mylimoji,

kokia tu graži!

Tavo akys kaip balandžių, slepiamos šydo!

Tavo garbanos plasta kaip kaimenė ožkų,

besileidžiančių žemyn Gileado šlaitais.

² Tavo dantys kaip kaimenė nukirptų avių,

lipančių iš maudyklos.

Kiekviena jų turi po dvynę,

nė vienos nėra vienišos.

³ Tavo lūpos tarsi raudonas kaspinas,

o tavo burna graži.

Tavo skruostai kaip dvi granato pusės,

slepiamos šydo.

⁴ Tavo kaklas tarsi Dovydo bokštas,

pastatytas ginklams laikyti.

Tūkstančiai skydų kabo jame;

visi jie ­ galiūnų.

⁵ Dvi tavo krūtys tarsi du stirniukai,

gazelės dvyniai,

besiganantys tarp lelijų.

⁶ Kol diena atvėsus ir pabėgę šešėliai,

aš eisiu prie miros kalno,

prie smilkalų kalvos.

⁷ Visa tu graži, mano meile,

nėra tavyje dėmės.

⁸ Ateik iš Libano, mano sužadėtine,

ateik iš Libano.

Nusileisk nuo Amanos viršūnės,

nuo Senyro ir Hermono viršūnių,

iš liūtų urvų,

iš leopardų kalnų.

⁹ Tu sužavėjai mano širdį,

seserie sužadėtine!

Sužavėjai mano širdį

vienu savo akių žvilgsniu,

vienu savo karolių brangakmeniu.

¹⁰ Kokia graži tavo meilė,

seserie sužadėtine!

Tavo meilė saldesnė už vyną,

o tepalai kvapesni už visus kvepalus!

¹¹ Tavo lūpos, sužadėtine, laša medumi,

medus ir pienas po tavo liežuviu,

o tavo drabužiai kvepia Libano dvelksmu.

¹² Mano sesuo sužadėtinė ­ uždaras sodas.

Uždaras sodas, užantspauduotas šaltinis.

¹³ Tu ­ malonumų sodas, kuris želdina

granatmedžius ir geriausius vaisius,

henos gėles ir nardo žiedus,

¹⁴ nardą ir kroką,

kvapiąją nendrę ir cinamoną

su visais kvapiais medžiais,

mirą ir alaviją

su visais rinktiniais kvepalais.

¹⁵ Tu ­ sodo šaltinis,

gyvojo vandens versmė

iš Libano tekančios srovės!

¹⁶ [Ji:] Pabusk, šiaurės vėjau!

Ateik, pietų vėjau!

Padvelk į mano sodą,

tepasklinda plačiai jo kvapai!

Teateina mylimasis į savo sodą,

tevalgo jo geriausių vaisių.