²¹ Tada ten, prie Ahavos upės, paskelbiau pasninką, kad, nusižeminę prieš savo Dievą, prašytume sėkmingos kelionės sau, mūsų vaikams ir visai mūsų mantai. ²² Mat gėdijausi prašyti karaliaus karių ar raitelių apsaugos kelyje nuo priešų, kadangi buvome sakę karaliui, kad mūsų Dievo ranka gera visiems, kurie jo ieško, bet jo galybė ir rūstybė prieš visus, kurie jį palieka. ²³ Taigi mes pasninkavome, prašydami to iš Dievo, ir mūsų prašymas buvo išklausytas.

²⁴ Tada, išrinkęs iš kunigų dvylika vadovų ­ Šerebiją, Hašabiją ir dešimt su jais esančių brolių, ²⁵ atsvėriau jiems sidabro, aukso bei reikmenų ir auką mūsų Dievo Namams, kurią karalius, jo patarėjai ir didžiūnai bei visas ten esantis Izraelis buvo atnašavę. ²⁶ Patikėjau jiems į rankas šešis šimtus penkiasdešimt sidabro talentų, šimtą sidabro reikmenų, kiekvienas buvo talento vertės, šimtą aukso talentų; ²⁷ taip pat dvidešimt aukso dubenų tūkstančio darikų vertės bei du geros blizgančios bronzos reikmenis, tokius brangius kaip auksas. ²⁸ Tariau jiems: „Jūs esate pašvęsti VIEŠPAČIUI, ir reikmenys pašvęsti. Ir sidabras, ir auksas yra geros valios atnaša VIEŠPAČIUI, jūsų protėvių Dievui. ²⁹ Rūpestingai saugokite juos iki to laiko, kol nepasversite akivaizdoje kunigų vadovų, levitų ir Izraelio kilčių vadovų Jeruzalėje, VIEŠPATIES Namų kambariuose.“

³⁰ Tada kunigai ir levitai priėmė atsvertą sidabrą, auksą ir reikmenis, kuriuos turėjo nunešti į Jeruzalę, į mūsų Dievo Namus. ³¹ Mes leidomės kelionėn į Jeruzalę nuo Ahavos upės pirmo mėnesio dvyliktą dieną. Mūsų Dievo ranka buvo su mumis. Jis apsaugojo mus nuo priešų rankos ir nuo pasalų mums esant pakeliui.

³² Atvykę į Jeruzalę, ilsėjomės tris dienas. ³³ Ketvirtą dieną mūsų Dievo Namuose sidabras, auksas ir reikmenys buvo pasverti ir perduoti į kunigo Ūrijos sūnaus Meremoto rankas, dalyvaujant Finehaso sūnui Eleazarui. Su jais buvo levitai ­ Jozuės sūnus Jehozabadas ir Binujo sūnus Noadija. ³⁴ Skaičius, svoris ir visa kita atitiko; visas svoris buvo užrašytas.

³⁵ Tuo metu parėjusieji, iš nelaisvės sugrįžę tremtiniai, atnašavo Izraelio Dievui deginamąsias aukas ­ dvylika jaučių už visą Izraelį, devyniasdešimt šešis avinus, septyniasdešimt septynis ėriukus ir kaip atnašą už nuodėmę dvylika ožių. ³⁶ Jie perdavė karaliaus įsakymus ir karaliaus satrapams bei Užupio srities valdytojams, davusiems paramą tautai ir Dievo Namams.

¹ Visa tai įvykdžius, priėjo prie manęs pareigūnai, tardami: „Nei Izraelio žmonės, nei kunigai, nei levitai nesilaikė atokiai nuo šalies tautų, kurių bjaurūs papročiai panašūs į kanaaniečių, hetitų, perizų, jebusiečių, amonitų, moabitų, egiptiečių ir aramėjų papročius. ² Jie paėmė jų dukteris žmonomis sau ir savo sūnums. Taigi šventoji sėkla susimaišė su šalies tautomis. Iš tikrųjų pareigūnai ir vadai pirmi taip nusižengė.“ ³ Tai išgirdęs, persiplėšiau drabužius ir skraistę, roviausi galvos bei barzdos plaukus ir priblokštas atsisėdau. ⁴ Tada visi, kurie, išgirdę Izraelio Dievo žodžius, baiminosi dėl sugrįžusiųjų tremtinių nusižengimo, susibūrė aplink mane, man sėdint priblokštam iki vakarinės aukos.

⁵ Vakarinės aukos metu atsitokėjęs vis dar perplėštais drabužiais ir skraiste puoliau ant kelių, ištiesiau rankas į VIEŠPATĮ, savo Dievą, ⁶ ir tariau: „Mano Dieve, aš gėdijuosi pakelti veidą į tave ir raustu! Mano Dieve, mūsų nedori darbai slegia mūsų galvas ir mūsų kaltė siekia dangų. ⁷ Nuo mūsų protėvių dienų iki pat šios dienos esame sunkiai nusikaltę ir už savo nedorus darbus mes, mūsų karaliai ir mūsų kunigai, buvome atiduoti svetimų kraštų karaliams į rankas, kalavijui, nelaisvei, apiplėšimui ir baisiai gėdai, kaip yra ir šiandien. ⁸ Bet dabar trumpa´i valandėlei susilaukėme gailestingumo iš VIEŠPATIES, mūsų Dievo, kuris išlaikė mūsų likutį ir davė tvirtą užuovėją šioje šventoje vietoje. Mūsų Dievas sugrąžino mūsų akims blizgesį ir suteikė mums truputį atgaivos mūsų vergijoje. ⁹ Mes esame vergai. Tačiau vergijoje mūsų Dievas nepaliko mūsų, bet parodė savo ištikimą meilę Persijos karalių akivaizdoje, kad duotų mums naują gyvastį mūsų Dievo Namams prikelti bei jiems atstatyti iš griuvėsių ir suteiktų mums užuovėją Jude ir Jeruzalėje. ¹⁰ Tad viso to akivaizdoje, mūsų Dieve, ką mes galime sakyti? Juk esame atmetę tavo Įsakymus, ¹¹ kuriuos tu davei per savo tarnus pranašus, tardamas: ‘Kraštas, kurio paveldėti įeinate, yra užterštas kraštas, užterštas krašto tautų supuvimo ­ bjauriųjų papročių, kurie pripildė jį savo nešvarumo nuo vieno galo iki kito. ¹² Tad dabar neduokite savo dukterų vesti jų sūnums ir neleiskite jūsų sūnums vesti jų dukterų. Niekada nesirūpinkite jų gerove ar nauda, kad stiprėtumėte, valgytumėte krašto derlių ir paliktumėte kraštą savo vaikams kaip amžiną paveldą.’ ¹³ Po viso, kas yra mus ištikę už mūsų nedorus darbus ir didelę kaltę, nors tu, mūsų Dieve, esi mus mažiau nubaudęs, negu mes savo kaltėmis esame užsitraukę, išlaikydamas tokį mūsų likutį, ¹⁴ argi vėl laužysime tavo įsakymus, tuokdamiesi su šiomis tautomis, turinčiomis tokius bjaurius papročius? Argi tu neturi ant mūsų pykti, kol nesunaikinsi mūsų, nepalikdamas nei bėglio, nei likučio? ¹⁵ VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, tu teisus, tačiau mes esame išgelbėti tarsi likutis, kaip šiandien. Štai stovime prieš tave nusikaltę. Todėl mes negalime būti tavo Artume.“