¹ Tą dieną karalius Ahasveras atidavė žydų engėjo Hamano namus karalienei Esterai. Mordechają karalius priėmė, nes Estera buvo pasakiusi, kad jis jos giminaitis. ² Tada karalius nusiėmė savo antspaudo žiedą, atimtą iš Hamano, ir padavė jį Mordechajui, o Estera pavedė Mordechajui valdyti Hamano namus.

³ Tada Estera vėl kreipėsi į karalių. Parpuolusi prie jo kojų, verkdama maldavo, kad sužlugdytų piktas Hamano iš Agago palikuonių užmačias ir jo surengtą sąmokslą prieš žydus. ⁴ Karaliui ištiesus aukso skeptrą Esterai, ⁵ ji pakilo nuo žemės ir atsistojo priešais jį. „Jei karaliui patinka, ­ tarė Estera, ­ ir jei aš susilaukiau jo malonės, jei šis reikalas karaliui atrodo geras ir jei aš turiu jo sutikimą, tebūna parašytas įsakas atšaukti Hamedatos iš Agago palikuonių sūnaus Hamano užmačias ­ laiškus, kuriuos jis parašė, duodamas įsakymus sunaikinti žydus visose karaliaus valdose. ⁶ Kaipgi aš galiu pakelti nelaimę, kuri gresia mano tautai? Kaipgi aš galiu pakelti savo giminės sunaikinimą?“ ⁷ Karalius Ahasveras tarė karalienei Esterai ir Mordechajui Žydui: „Tikėkite manimi, aš pats atidaviau Esterai Hamano namus, ir jis buvo pakartas už tai, kad rengė sąmokslą pakelti ranką prieš žydus. ⁸ Jūs savo ruožtu galite rašyti laišką žydų reikalu karaliaus vardu, kaip jums atrodo gera, ir užantspauduoti jį karaliaus žiedu, nes įsakas, parašytas karaliaus vardu ir užantspauduotas karaliaus žiedu, negali būti atšauktas.“

⁹ Tuo metu, trečio mėnesio ­ sivano ­ dvidešimt trečią dieną, buvo pašaukti karaliaus raštininkai. Įsakas buvo parašytas, kaip įsakė Mordechajas, visiems žydams, satrapams, valdytojams ir pareigūnams visų valdų nuo Indijos iki Etiopijos, visoms šimtas dvidešimt septynioms sritims, kiekvienai sričiai jos raštu ir kiekvienai tautai jos kalba, taip pat žydams jų raštu ir kalba. ¹⁰ Laiškai, parašyti karaliaus Ahasvero vardu, ir užantspauduoti karaliaus žiedu, buvo išsiųsti per raitus pasiuntinius, jojančius ant karaliaus tarnyboje naudojamų karališkajame žirgyne išaugintų ristūnų. ¹¹ Tais laiškais karalius leido žydams visur kiekviename mieste burtis ir ginti savo gyvybę, būtent: visose Ahasvero valdose naikinti, žudyti ir sunaikinti bet kokios tautos ar srities jiems priešiškas pajėgas kartu su moterimis bei vaikais ir plėšti jų nuosavybę ¹² vieną dieną visose Ahasvero valdose ­ dvylikto mėnesio, tai yra adaro, tryliktą dieną.

¹³ Rašto turinys turėjo būti duotas kaip įsakas kiekvienai valdai ir paskelbtas visoms tautoms, o žydai turėjo būti pasirengę tą dieną atkeršyti savo priešams. ¹⁴ Tad pasiuntiniai, užsėdę ant savo eiklių karališkų ristūnų, išskubėjo, karaliaus įsakymo skatinami. Tuo tarpu įsakas buvo paskelbtas Sūzų pilyje.

¹⁵ Mordechajas išėjo iš karaliaus rūmų, vilkėdamas karališku mėlynos ir baltos spalvos apdaru su puikiu aukso vainiku ir plonos drobės bei violetinės vilnos skraiste. Sūzų mieste aidėjo džiugūs šauksmai. ¹⁶ Žydai patyrė šviesą ir malonumą, džiaugsmą ir pagarbą. ¹⁷ Visose valdose ir visuose miestuose, kuriuos tik pasiekdavo karaliaus įsakymas ir įsakas, žydams buvo linksmybė ir džiaugsmas, puota ir poilsio diena. Be to, daug krašto gyventojų dėjosi esą žydai, nes juos buvo apėmusi žydų baimė.

¹ Taigi dvylikto mėnesio, tai yra adaro, tryliktą dieną, kai karaliaus įsakymas ir įsakas turėjo būti vykdomi, tą pačią dieną, kai žydų priešai tikėjosi juos nugalėti, įvyko priešingai: žydai nugalėjo tuos, kurie jų nekentė. ² Visose karaliaus Ahasvero valdose žydai susibūrė savo miestuose, rengdamiesi pulti norėjusius jiems padaryti žalos. Tačiau nė vienas jiems nepasipriešino, nes žydų baimė buvo apėmusi visus gyventojus. ³ Iš tikrųjų visi valdų didžiūnai ­ satrapai, valdytojai ir karaliaus pareigūnai ­ padėjo žydams, nes juos buvo apėmusi Mordechajo baimė. ⁴ Mat Mordechajas buvo galingas karaliaus rūmuose, ir vyrui Mordechajui tampant vis galingesniam, jo garsas sklido po visas valdas. ⁵ Tad žydai nugalėjo visus savo priešus, kalaviju žudydami juos ir naikindami. Su savo priešais jie elgėsi, kaip norėjo.

⁶ Sūzų pilyje žydai užmušė ir sunaikino iš viso penkis šimtus žmonių. ⁷ Jie užmušė Paršandatą, Dalfoną, Aspatą, ⁸ Poratą, Adaliją, Aridatą, ⁹ Parmaštą, Arisają, Aridają, Vaizatą ¹⁰ ­ dešimt žydų priešo Hamedatos sūnaus Hamano sūnų. Bet plėšimu jie neužsiėmė.

¹¹ Tą pačią dieną užmuštųjų skaičius Sūzų pilyje buvo praneštas karaliui. ¹² Karalius tarė karalienei Esterai: „Vien Sūzų pilyje žydai užmušė iš viso penkis šimtus žmonių, taip pat dešimt Hamano sūnų. Tad ką jie bus padarę kitose karalystės srityse! Ko dabar tu nori? Tai bus suteikta. Ko dabar prašai? Tai bus įvykdyta.“ – ¹³ „Jeigu karaliui atrodo gera, ­ atsakė Estera, ­ tebūna Sūzuose gyvenantiems žydams leista ir rytoj elgtis pagal šios dienos įsaką, o tie dešimt Hamano sūnų tebūna pakarti kartuvėse.“ ¹⁴ Tad karalius įsakė, kad tai būtų įvykdyta. Sūzuose buvo paskelbtas įsakas, ir anie dešimt Hamano sūnų buvo pakarti. ¹⁵ Sūzuose gyvenę žydai vėl susirinko ir adaro mėnesio keturioliktą dieną užmušė Sūzuose tris šimtus žmonių, bet plėšimu neužsiėmė.

¹⁶ Kiti žydai, gyvenę karaliaus valdose, irgi susibūrė ginti savo gyvasties ir apsigynė, užmušdami septyniasdešimt penkis tūkstančius jų nekentusių žmonių, bet plėšimu neužsiėmė. ¹⁷ Tai buvo adaro mėnesio trylikta diena; keturioliktą dieną jie ilsėjosi, pavertę ją šventės ir linksmybės diena.

¹⁸ Bet Sūzuose gyvenę žydai susibūrė ir tryliktą, ir keturioliktą dieną, o ilsėjosi penkioliktą, pavertę ją šventės ir linksmybės diena. ¹⁹ Užtat kaimų žydai, gyvenantys miestuose be sienų, adaro mėnesio keturioliktą dieną laiko džiaugsmo ir šventės diena ­ poilsio diena, kurios atminimui jie siunčia vieni kitiems skanėstų dovanas.

Purimų šventė

²⁰ Užrašęs šiuos įvykius, Mordechajas išsiuntė laiškus visiems žydams ir artimose, ir tolimose karaliaus Ahasvero valdose, ²¹ įpareigodamas švęsti adaro mėnesio keturioliktą dieną, taip pat to paties mėnesio penkioliktą dieną kasmet ²² kaip dienas, kai žydai apsigynė nuo savo priešų, ir kaip mėnesį, kai jiems skausmas pavirto džiaugsmu, o gedulas ­ švente. Jie buvo įpareigoti jas švęsti kaip puotų ir linksmybės dienas, kaip progą siųsti skanėstus vieni kitiems ir dovanas vargšams. ²³ Taigi žydai padarė papročiu, ką buvo pradėję švęsti, vykdydami tai, ką Mordechajas buvo įpareigojęs.

²⁴ Hamedatos iš Agago palikuonių sūnus Hamanas, visų žydų priešas ir engėjas, buvo surengęs sąmokslą prieš žydus, norėdamas juos sunaikinti ir buvo metęs „pur“, tai yra burtą, kad juos nugalėtų ir sunaikintų. ²⁵ Bet kai karaliui tai tapo žinoma, jis įsakė raštu, kad nedorosios užmačios, kurias Hamanas buvo sumanęs prieš žydus, kristų ant galvos jam pačiam ir kad Hamanas bei jo sūnūs būtų pakarti kartuvėse. Todėl tos dienos ir vadinamos Purimais nuo žodžio „pur“. ²⁶ Taigi dėl viso, kas buvo tame laiške parašyta, dėl to, ką jie buvo išgyvenę, ir dėl to, kas jiems buvo nutikę, ²⁷ žydai pradėjo ir neatšaukiamai įpareigojo save, savo palikuonis ir visus, kurie norės prie jų prisidėti, švęsti tas dvi dienas nustatytu būdu kasmet skirtu laiku. ²⁸ Taigi tas dienas turi minėti ir švęsti per kartų kartas kiekviena šeima, kiekviena sritis ir kiekvienas miestas. Niekada nebus atšauktos žydų Purimų dienos ir niekada neišblės jų atminimas tarp jų palikuonių.

²⁹ Abihailo duktė karalienė Estera parašė antrą laišką apie Purimus, norėdama patvirtinti visu galimu įsakmumu anksčiau minėtą Mordechajo Žydo laišką. ³⁰ Laiškai buvo pasiųsti su ramybės ir saugumo linkėjimu visiems žydams, gyvenusiems šimtas dvidešimt septyniose karaliaus Ahasvero karalystės valdose. ³¹ Taip buvo įvestos skirtu laiku šios Purimų dienos, kurias Mordechajas Žydas ir karalienė Estera buvo nustatę žydams, kaip anksčiau jiedu buvo įpareigoję save ir savo tautą pasninkauti ir maldauti. ³² Esteros žodis, patvirtinantis šias Purimų apeigas, buvo įrašytas į knygą.

¹ Karalius Ahasveras uždėjo duoklę ir žemynui, ir saloms. ² Visi jo galybės bei narsos žygdarbiai ir išsamus pasakojimas apie Mordechajo didybę, kuria karalius jį išaukštino, argi nėra užrašyti Medijos ir Persijos karalių metraščiuose? ³ Iš tikrųjų Mordechajas Žydas buvo karalystėje antras po karaliaus Ahasvero, įtakingas žydams bei mielas savo gausiems tautiečiams, nes jis sielojosi dėl savo tautos reikalų ir rūpinosi visų savo palikuonių gerove.