¹ Pirmais Babilono karaliaus Belšacaro metais Danielius sapnavo, ir, jam gulint lovoje, galvon atėjo regėjimai. Paskui jis tą sapną užrašė. Pasakojimas prasideda taip. ² „Aš, Danielius, savo nakties regėjime mačiau, kad keturi dangaus vėjai sujudino Jūrą. ³ Keturi galingi žvėrys, besiskiriantys vienas nuo kito, išniro iš Jūros. ⁹ Man stebint, buvo pastatyti sostai,

ir Ilgaamžis atsisėdo savo soste.

Jo drabužis buvo baltas kaip sniegas,

o galvos plaukai ­ tarsi gryna vilna;

jo sostas buvo ugnies liepsnos,

o sosto ratai ­ plieskianti ugnis.

¹⁰ Ugnies upė liejosi

ir tekėjo priešais jį.

Tūkstančių tūkstančiai jam tarnavo

ir miriadų miriadai stovėjo priešais jį.

Teismas sėdo posėdžiauti,

ir buvo atskleistos knygos.

¹¹ Aš vis stebėjau. Tuomet dėl įžūliųjų rago žodžių, man stebint, žvėris buvo užmuštas, o jo kūnas sunaikintas, įmestas sudeginti į ugnį. ¹² Iš kitų žvėrių valdžia buvo atimta, bet jie buvo palikti gyvi, kol ateis jų laikas.

¹³ Vis stebėdamas nakties regėjimus, pamačiau

tarsi žmogaus sūnų, ateinantį

dangaus debesimis.

Jis priėjo prie Ilgaamžio,

ir buvo jam pristatytas.

¹⁴ Jam buvo duota valdžia,

garbė ir karalystė,

idant jam tarnautų

visų kalbų tautos ir gentys.

Jo valdžia yra amžina valdžia,

tverianti amžinai,

o jo karalystė niekada nebus sunaikinta.