⁴² Jiems išeinant, žmonės prašė, kad jie ir kitą šabą pakalbėtų apie tuos dalykus.

⁴³ Susirinkimui pasibaigus, daugelis žydų ir dievobaimingų prozelitų sekė paskui Paulių ir Barnabą. Šie kalbėjosi su jais ir ragino būti ištikimus Dievo malonei.

⁴⁴ Kitą šabą kone visas miestas susirinko pasiklausyti Viešpaties žodžio. ⁴⁵ Išvydusius tokias minias žydus apėmė pavydas, ir jie piktžodžiaudami ėmė prieštarauti Pauliaus kalbai. ⁴⁶ Tuomet Paulius ir Barnabas drąsiai pasakė: „Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis; kadangi jūs jį atmetate ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai mes kreipiamės į pagonis. ⁴⁷ Taip mums liepė Viešpats:

Paskyriau tave, kad būtum šviesa pagonims,

kad gelbėtum juos iki pat žemės pakraščių.“

⁴⁸ Tai girdėdami, pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinajam gyvenimui. ⁴⁹ Taip Viešpaties žodis išplito po visą kraštą.

⁵⁰ Tuo tarpu žydai sukurstė pamaldžias bei kilmingas moteris ir įtakingus miesto piliečius. Jie sukėlė Pauliaus ir Barnabo persekiojimą ir išvijo juos iš savo žemių. ⁵¹ O tie, nusikratę prieš juos nuo kojų dulkes, atvyko į Ikonijų. ⁵² Mokiniai buvo pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios.

¹ Panašiai ir Ikonijuje jie nuėjo į žydų sinagogą ir taip sėkmingai prabilo, jog įtikėjo didelė daugybė žydų ir graikų.

² Bet tikėjimą atmetusieji žydai kurstė ir pjudė pagonis prieš brolius. ³ Paulius ir Barnabas tenai pasiliko ilgesnį laiką ir drąsiai kalbėjo, remdamiesi Viešpačiu, kuris liudijo savo malonės žodžius ir per jų rankas darė ženklus ir stebuklus.

⁴ Miesto gyventojai suskilo: vieni buvo už žydus, kiti už apaštalus. ⁵ Pagonys ir žydai su savo vyresnybe rengėsi juos iškoneveikti ir užmušti akmenimis. ⁶ Sužinoję šie pabėgo į Likaonijos miestus Listrą ir Derbę bei jų apylinkes. ⁷ Ten jie skelbė gerąją naujieną.