¹ Ahabui mirus, Moabas sukilo prieš Izraelį. ² Ahazijas iškrito pro turėklus iš savo rūmų viršutinio aukšto Samarijoje ir susižeidė. Jis išsiuntė pasiuntinius ir davė jiems nurodymus: „Nueikite pas Ekrono dievą Baal Zebubą pasiteirauti, ar aš išgysiu iš šios negalios.“ ³ O VIEŠPATIES angelas Elijui Tišbiečiui kalbėjo: „Eik ir, pasitikęs Samarijos karaliaus pasiuntinius, sakyk: Nejaugi nėra Dievo Izraelyje, kad einate teirautis pas Ekrono dievą Baal Zebubą? ⁴ Todėl VIEŠPATS taip kalbėjo: ‘Iš lovos, į kurią atgulei, neišlipsi ir turėsi mirti.’“ Tai pasakęs, Elijas nuėjo.

⁵ Pasiuntiniams sugrįžus, Ahazijas klausė: „Kodėl grįžote?“ ⁶ Šie atsakė: „Mus pasitiko vienas vyras ir tarė: ‘Grįžkite pas karalių, kuris jus išsiuntė, ir pasakykite jam: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Nejaugi nėra Dievo Izraelyje, kad turi siųsti žmones teirautis pas Ekrono dievą Baal Zebubą? Užtat iš lovos, į kurią atgulei, neišlipsi ir turėsi mirti.’“ ⁷ „Kaip atrodė, ­ klausė jų, ­ tas vyras, kuris atėjo jūsų pasitikti ir visa tai pasakė?“ ⁸ „Apsivilkęs gauruotu drabužiu ir apsijuosęs odiniu diržu“, ­ atsakė jie. Jis ištarė: „Tai Elijas Tišbietis.“

⁹ Tada karalius pasiuntė pas jį penkiasdešimtininką su penkiasdešimtine vyrų. Penkiasdešimtininkas užkopė pas Eliją, sėdintį ant kalvos viršūnės, ir tarė jam: „O Dievo vyre, karalius įsako: ‘Nulipk!’“ ¹⁰ Elijas atsakė penkiasdešimtininkui: „Jeigu aš Dievo vyras, tenužengia ugnis iš dangaus ir tesuryja tave ir tavo penkiasdešimtinę.“ Ugnis nužengė iš dangaus ir surijo jį drauge su jo penkiasdešimtine. ¹¹ Karalius pasiuntė pas jį kitą penkiasdešimtininką su penkiasdešimtine vyrų. Užkopęs pas jį, tas kreipėsi: „O Dievo vyre, taip kalbėjo karalius: ‘Tuojau pat nulipk!’“ ¹² Elijas atsakė jam: „Jeigu aš Dievo vyras, tenužengia ugnis iš dangaus ir tesuryja tave ir tavo penkiasdešimtinę.“ Ugnis nužengė iš dangaus ir surijo jį drauge su jo penkiasdešimtine.

¹³ Tada karalius pasiuntė trečią penkiasdešimtininką su penkiasdešimtine. Trečiasis penkiasdešimtininkas užkopė ir priėjęs puolė ant kelių prieš Eliją. „O Dievo vyre, ­ tarė, ­ tebūna brangi tavo akyse mano gyvastis ir gyvastis šių penkiasdešimt tavo tarnų. ¹⁴ Štai ugnis nužengė iš dangaus ir prarijo anuos du penkiasdešimtininkus su jų vyrais. Tad maldauju tavęs: tebūna brangi tavo akyse mano gyvastis.“ ¹⁵ Tada VIEŠPATIES angelas tarė Elijui: „Lipk žemyn su juo. Nebijok.“ Elijas atsikėlė ir nulipo su juo žemyn pas karalių. ¹⁶ Jam tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Kadangi tu siuntei teirautis pasiuntinius pas Ekrono dievą Baal Zebubą, lyg nebūtų Dievo Izraelyje, iš lovos, į kurią atgulei, neišlipsi ir turėsi mirti.“ Ahazijas mirė pagal Dievo žodį, ištartą per Eliją. ¹⁷ Vietoj jo antrais Judo karaliaus Jehoramo, Juozapato sūnaus, metais karaliumi tapo Jehoramas, nes Ahazijas neturėjo sūnaus. ¹⁸ O kiti Ahazijo darbai argi nėra aprašyti Izraelio karalių metraščiuose?

¹ Kai VIEŠPATS ruošėsi paimti Eliją viesulu į dangų, Elijas ir Eliziejus ėjo iš Gilgalo. ² Elijas tarė Eliziejui: „Prašau likti čia, nes VIEŠPATS pasiuntė mane eiti į Betelį.“ ­ „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, ­ atsakė Eliziejus, ­ nepaliksiu tavęs.“ Jiedu atėjo į Betelį. ³ Pranašų mokiniai, buvę Betelyje, išėjo pas Eliziejų ir klausė: „Ar žinai, kad VIEŠPATS paims nuo tavęs šiandien tavo šeimininką?“ ­ „Taip, žinau. Tylėkite!“ ­ atsakė jis.

⁴ Elijas tarė jam: „Eliziejau, prašau likti čia, nes VIEŠPATS pasiuntė mane į Jerichą.“ Bet jis atsakė: „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, nepaliksiu tavęs.“ Jiedu nuėjo į Jerichą. ⁵ Pranašų mokiniai, buvę Jeriche, priėję prie Eliziejaus, klausė: „Ar žinai, kad VIEŠPATS paims nuo tavęs šiandien tavo šeimininką?“ ­ „Taip, žinau. Tylėkite!“ ­ atsakė jis.

⁶ Tada Elijas tarė jam: „Prašau pasilikti čia, nes VIEŠPATS pasiuntė mane eiti prie Jordano.“ ­ „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, ­ atsakė Eliziejus, ­ nepaliksiu tavęs.“ Jiedu ėjo toliau. ⁷ Juos sekė penkiasdešimt vyrų iš pranašų mokinių. Jiedviem sustojus prie Jordano, ir jie sustojo atokiau nuo jų. ⁸ Elijas paėmė savo skraistę ir, susukęs ją, sudavė per vandenį. Vanduo persiskyrė į dešinę ir kairę jiedviem pereiti sausa žeme.

⁹ Jiems perėjus, Elijas tarė Eliziejui: „Sakyk, ką galiu tau padaryti, kol nesu nuo tavęs paimtas.“ ­ „Prašyčiau leisti man paveldėti tavo dvasios dvigubai“, ­ atsakė Eliziejus. ¹⁰ „Sunkaus dalyko prašai, ­ tarė Elijas. ­ Jeigu matysi mane, kai būsiu nuo tavęs paimamas, tau bus šitai suteikta, o jeigu nematysi, tai nebus tau suteikta.“ ¹¹ Jiems einant toliau ir besikalbant, staiga juodu perskyrė ugnies vežimas ir ugningi žirgai. Elijas pakilo viesulu į dangų. ¹² Tai matydamas, Eliziejus sušuko: „Tėve, tėve! Tu, Izraelio kovos vežimai ir raitija!“ Nebematydamas jo, jis griebė savo drabužius ir perplėšė į dvi dalis.

Eliziejus ­ Elijo įpėdinis

¹³ Tada jis pakėlė nukritusią Elijo skraistę ir, sugrįžęs prie Jordano kranto, sustojo. ¹⁴ Paėmęs nukritusią Elijo skraistę, sudavė per vandenį, tardamas: „Kur VIEŠPATS, Elijo Dievas?“ Ir jam sudavus per vandenį, vanduo persiskyrė į dešinę bei kairę, ir jis perėjo. ¹⁵ Pranašų mokiniai, buvę kitoje pusėje ­ Jeriche, tai pamatę, pareiškė: „Elijo dvasia pasilieka su Eliziejumi!“ Atėję jo pasitikti, nusilenkė jam, puldami kniūbsti. ¹⁶ „Štai, ­ jie tarė jam, ­ tavo tarnai turi penkiasdešimt stiprių vyrų. Prašom leisti jiems eiti ieškoti tavo šeimininko. Galbūt VIEŠPATIES dvasia pagavusi jį numetė kur ant kalno ar į kokį slėnį.“­ „Nesiųskite jų!“ ­ atsakė jis. ¹⁷ Bet jie tol primygtinai ragino, kol jis pasakė: „Siųskite!“ Tada jie išsiuntė penkiasdešimt vyrų, kurie ieškojo Elijo tris dienas, bet nerado. ¹⁸ Jiems sugrįžus pas Eliziejų, jam tebesant Jeriche, jis tarė jiems: „Argi nesakiau: ‘Neikite.’“

¹⁹ Kartą miesto gyventojai Eliziejui nusiskundė: „Šis miestas ­ maloni vieta gyventi, kaip viešpats pats matai, bet vanduo blogas ir žemė nederlinga.“ ­ ²⁰ „Atneškite man naują dubenį, ­ paliepė jis, ­ ir įberkite į jį druskos.“ Jie atnešė. ²¹ Tada, nuėjęs prie vandens šaltinio, jis subėrė druską ir tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Aš padarau šį vandenį sveiką. Iš jo nekils daugiau nei mirtis, nei netektis.’“ ²² Vanduo liko sveikas iki šios dienos pagal Eliziejaus ištartą žodį.

²³ Iš ten jis ėjo į Betelį. Jam einant keliu, keletas paauglių išbėgo iš miesto ir ėmė iš jo tyčiotis, šūkaudami: „Plikagalvi, nešdinkis! Plikagalvi, nešdinkis!“ ²⁴ Atsigręžęs jis pasižiūrėjo ir prakeikė juos VIEŠPATIES vardu. Dvi meškos, atėjusios iš miško, sudraskė keturiasdešimt du paauglius. ²⁵ Iš čia jis leidosi į Karmelio kalną, o iš ten sugrįžo į Samariją.

¹ Aštuonioliktais Judo karaliaus Juozapato metais Ahabo sūnus Jehoramas tapo Izraelio karaliumi Samarijoje ir karaliavo dvylika metų. ² Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, bet ne tiek, kiek jo tėvas ir motina, nes pašalino akmeninį Baalo stulpą, kurį buvo padaręs jo tėvas. ³ Nepaisant to, jis tvirtai laikėsi nuodėmės, į kurią Nebato sūnus Jeroboamas buvo įvedęs Izraelį, ir jos neatsisakė.

⁴ Moabo karalius Meša buvo avių augintojas. Izraelio karaliui jis duodavo šimtą tūkstančių ėriukų ir šimto tūkstančių avinų vilnos duoklę. ⁵ Bet, Ahabui mirus, Moabo karalius sukilo prieš Izraelio karalių. ⁶ Tad karalius Jehoramas nedelsdamas leidosi į žygį iš Samarijos ir pašaukė prie ginklų visą Izraelį. ⁷ Žygyje jis pasiuntė žodį Judo karaliui Juozapatui: „Moabo karalius sukilo prieš mane. Ar žygiuosi su manimi į mūšį su Moabu?“ ­ „Žygiuosiu, ­ atsakė šis, ­ darysiu, ką tu darai: mano kariai ­ tavo kariai, mano arkliai ­ tavo arkliai.“ ⁸ Dar jis paklausė: „Kuriuo keliu žygiuosime?“ Jehoramas atsakė: „Keliu per Edomo tyrlaukius.“

⁹ Izraelio karalius, Judo karalius ir Edomo karalius leidosi į žygį. Žygiavę septynias dienas, jie apėjo [Mirties jūrą]. Kariuomenei ir jų gyvuliams pritrūko vandens. ¹⁰ Izraelio karalius aimanavo: „Deja! VIEŠPATS sušaukė šiuos tris karalius tam, kad atiduotų Moabui į rankas.“ ¹¹ Bet Juozapatas klausė: „Argi čia nėra VIEŠPATIES pranašo, per kurį galėtume VIEŠPATIES pasiteirauti?“ Vienas Izraelio karaliaus dvariškių atsakė: „Šafato sūnus Eliziejus ­ tas, kuris pildavo vandenį Elijui ant rankų ­ yra čia.“ ­ ¹² „Jis turi VIEŠPATIES žodį“, ­ tarė Juozapatas. Tad pas Eliziejų nuėjo ir Izraelio karalius, ir Juozapatas, ir Edomo karalius. ¹³ Eliziejus tarė Izraelio karaliui: „Ko tau reikia iš manęs? Eik pas savo tėvo arba motinos pranašus.“ Bet Izraelio karalius sakė: „Nekalbėk taip, nes VIEŠPATS sušaukė šiuos tris karalius tam, kad atiduotų juos Moabui į rankas!“ ­ ¹⁴ „Kaip gyvas Galybių VIEŠPATS, kuriam tarnauju, ­ atsakė Eliziejus, ­ jeigu negerbčiau Judo karaliaus Juozapato, nei į tave žiūrėčiau, nei tave pastebėčiau. ¹⁵ Atveskite man arfininką.“

Arfininkui grojant, Eliziejui atėjo VIEŠPATIES galia, ¹⁶ ir jis tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Šioje sausvagėje tebus išrausta daug duobių.’. ¹⁷ Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Nematysite nei vėjo, nei lietaus, tačiau upės vaga bus pilna vandens. Atsigersite ir jūs patys, ir jūsų galvijai, ir nešuliniai gyvuliai.’ ¹⁸ Tai dar tik mažmožis VIEŠPATIES akyse, nes jis atiduos jums į rankas Moabą. ¹⁹ Nugalėsite visus įtvirtintus miestus ir visus prabangius miestus, iškirsite visus vaismedžius, užversite visus vandens šaltinius ir primėtysite akmenų į derlingas dirvas.“ ²⁰ Kitą dieną per rytmetinę auką staiga pradėjo tekėti vanduo iš Edomo pusės. Vanduo aptvindė kraštą.

²¹ Tuo tarpu visi moabitai buvo išgirdę, kad anie karaliai atžygiuoja su jais kariauti. Visi pajėgūs prisisegti kalaviją ­ nuo jauniausio iki seniausio ­ buvo pašaukti ir stovėjo gretose prie sienos. ²² Anksti rytą jiems sukilus ir saulei apšvietus vandens paviršių, moabitams iš tolo vanduo atrodė raudonas kaip kraujas. ²³ „Tai kraujas! ­ sakė jie. ­ Anie karaliai kovojo tarp savęs ir išžudė vienas kitą. Prie grobio, Moabai!“

²⁴ Bet, jiems pasiekus Izraelio stovyklą, izraelitai pakilo ir puolė moabitus, o tie ėmė bėgti. Puldami moabitus, izraelitai veržėsi priekin ²⁵ ir sunaikino miestus. Kiekvienas vyras metė po akmenį į kiekvieną derlingą lauką, kol jis pasidarė nusėtas akmenimis. Jie užvertė kiekvieną vandens šaltinį ir nukirto visus vaismedžius. Kir Hareseto akmeninės sienos tik tol laikėsi, kol svaidytojai jo neapgulė ir nepuolė. ²⁶ Pamatęs, kad mūšis krypsta jo nenaudai, Moabo karalius pasiėmė septynis šimtus kalavijais ginkluotų vyrų ir bandė prasilaužti pro Edomo karalių, bet jiems nepavyko. ²⁷ Tada jis paėmė savo pirmagimį sūnų, kuris turėjo būti jo įpėdinis, ir atnašavo jį kaip deginamąją auką ant miesto sienos. Toks didelis pyktis apėmė Izraelį, kad jie nuo jo atsitraukė ir sugrįžo į savo kraštą.

¹ Viena moteris, vieno pranašų mokinių žmona, skundėsi Eliziejui: „Mano vyras, tavo tarnas, mirė. Tu žinai, kad tavo tarnas bijojo VIEŠPATIES, tačiau dabar atėjo jo skolintojas paimti mano dviejų vaikų sau vergais.“ ² Eliziejus tarė jai: „Kuo galiu tau padėti? Pasakyk man, ką turi namie?“ ­ „Tavo tarnaitė namie neturi nieko kito, tik ąsotį aliejaus“, ­ atsakė ji. ³ „Nueik, ­ tarė jis, ­ ir pasiskolink indų iš visų savo kaimynų ­ tuščių indų ­ kiek tik gali. ⁴ Tada sugrįžk ir užsidaryk duris. Kai tu ir tavo vaikai būsite viduje, pilk [aliejų] į visus tuos indus ir kiekvieną, kuris bus pripiltas, statyk į šalį.“

⁵ Ji nuėjo ir, įėjusi su vaikais į vidų, užsidarė duris. Jie padavinėjo jai indus, o ji pylė. ⁶ Kai indai buvo pilni, tarė savo sūnui: „Atnešk kitą indą.“ ­ „Daugiau indų nebėra“, ­ atsakė jis. Ir aliejus liovėsi bėgęs. ⁷ Nuėjusi papasakojo Dievo vyrui, ir jis tarė: „Eik, parduok aliejų ir apmokėk skolas. O iš to, kas liks, tu ir tavo vaikai galite gyventi.“

⁸ Vieną dieną Eliziejus ėjo per Šunemą. Ten gyvenanti žymi moteris primygtinai kvietė pas save pietų. Po to, kai tik jis eidavo tuo keliu, užeidavo ten pietų. ⁹ Kartą ji tarė savo vyrui: „Žiūrėk, aš esu tikra, kad jis šventas Dievo vyras. Kadangi jis nuolat praeina mūsų keliu, ¹⁰ įrenkime jam ant stogo mažą kambarį su sienomis, pastatykime ten lovą, stalą, krėslą ir žibintą, kad galėtų apsistoti, kai tik pas mus užeis.“

¹¹ Vieną dieną ten užėjęs, jis palypėjo į tą kambarį ir atsigulė. ¹² Savo tarnui Gehaziui Eliziejus tarė: „Pašauk tą šunemietę.“ Jis pašaukė ją ir, jai atsistojus prieš Eliziejų, ¹³ šis tarė Gehaziui: „Prašau jai sakyti: ‘Štai dėl mūsų tu pakėlei tiek daug vargo. Ką galime dėl tavęs padaryti? Gal nori, kad pasakytume gerą žodį karaliui tavo labui ar kariuomenės vadui?’“ Ji atsakė: „Aš gyvenu tarp savo žmonių.“

¹⁴ „Tad ką galima dėl jos padaryti?“ ­ klausė jis. Gehazis atsakė: „Na, ji neturi sūnaus, o jos vyras senas.“ ­ ¹⁵ „Pašauk ją“, ­ tarė Eliziejus. Tarnui ją pašaukus, ji atsistojo prie durų. ¹⁶ „Šiuo laiku kitais metais, ­ tarė jis, ­ glamonėsi sūnų.“ Ji atsakė: „Prašyčiau, mano viešpatie, Dievo vyre, neapgaudinėti savo tarnaitės.“

¹⁷ Moteris tapo nėščia ir pagimdė sūnų tuo pačiu laiku kitais metais, kaip Eliziejus buvo pažadėjęs.

¹⁸ Vaikas paaugo. Vieną dieną jis nuėjo pas tėvą tarp pjovėjų. ¹⁹ Ūmai jis ėmė tėvui skųstis: „Ak, mano galva, mano galva!“ Tėvas paliepė tarnui: „Parnešk jį motinai.“ ²⁰ Paėmęs tarnas parnešė jį pas motiną. Vaikas buvo su ja iki vidudienio ir numirė ant jos kelių. ²¹ Užnešusi laiptais į viršų, ji paguldė jį ant Dievo vyro lovos, uždarė duris, paliko jį viduje ir išėjo. ²² Tada pasišaukė savo vyrą, tardama: „Prašau atsiųsti man tarną su asile. Turiu skubiai nukakti pas Dievo vyrą ir sugrįžti.“ ²³ Jis klausė: „Kodėl šiandien pas jį eini? Juk nei jaunatis, nei šabas.“ Ji tarė: „Lik sveikas!“

²⁴ Pabalnojus jai asilę, ji tarė savo tarnui: „Varyk pirmyn gyvulį! Nelėtink dėl manęs, nebent aš tau pasakysiu!“ ²⁵ Ji leidosi į kelionę ir atvyko pas Dievo vyrą ant Karmelio kalno.

Pamatęs iš tolo ją atjojant, Dievo vyras tarė savo tarnui Gehaziui: „Žiūrėk, šunemietė čia! ²⁶ Nubėk tuojau jos pasitikti ir paklausk: ‘Kaip tau sekasi? Kaip sekasi tavo vyrui? Kaip sekasi tavo vaikui?’“ Ji atsakė: „Gerai!“ ²⁷ Bet kai atėjo prie Dievo vyro ant Karmelio kalno, apkabino jam kojas. Gehazis priėjo nustumti jos į šalį, bet Dievo vyras tarė: „Netrukdyk jai, nes ji kenčia kartų sielvartą. Nuo manęs tai VIEŠPATS paslėpė ir nepasakė.“ ²⁸ Tada ji prakalbėjo: „Argi aš prašiau iš savo viešpaties sūnaus? Argi aš nesakiau: ‘Neapgaudinėk manęs!’“

²⁹ Jis tarė Gehaziui: „Susijuosk drabužius per juosmenį, paimk į ranką mano lazdą ir eik. Jeigu ką nors sutiksi, nesisveikink, ir jeigu kas nors tave sveikins, neatsakyk. Uždėk mano lazdą berniukui ant veido.“ ³⁰ Bet berniuko motina tarė: „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, be tavęs aš neisiu.“ Tad jis pakilo ir ėjo paskui ją.

³¹ Nuėjęs pirma jų, Gehazis uždėjo lazdą berniukui ant veido, bet nebuvo nei jokio garso, nei jokio gyvybės ženklo. Jis sugrįžo jo pasitikti ir pasakyti: „Berniukas neatsibudo.“ ³² Eliziejus atėjo į namus. Žiūri, ant jo lovos guli berniukas ­ negyvas. ³³ Įėjęs uždarė duris ir, palikęs abu už durų, meldėsi VIEŠPAČIUI. ³⁴ Po to įlipo į lovą ir gulė ant vaiko. Jis priglaudė savo burną prie jo burnos, savo akis prie jo akių ir savo rankas uždėjo ant jo rankų. Eliziejui gulint išsitiesus ant jo, vaiko kūnas sušilo. ³⁵ Jis nulipo, perėjo kartą skersai išilgai kambario, paskui vėl įlipo ir išsitiesė ant jo. Tada berniukas nusičiaudėjo septynis kartus ir atvėrė akis. ³⁶ Eliziejus pasišaukė Gehazį ir tarė: „Pašauk šunemietę.“ Šis pašaukė ją. Jai atėjus pas Eliziejų, jis tarė: „Pasiimk savo sūnų.“ ³⁷ Priėjusi ji puolė jam prie kojų, nusilenkdama iki žemės. Tada pasiėmė savo sūnų ir išėjo.

³⁸ Eliziejui sugrįžus į Gilgalą, krašte buvo badas. Pranašų būriui sėdint prieš Eliziejų, jis tarė savo tarnui: „Užkaisk didįjį puodą ir išvirk kokio nors viralo pranašų būriui.“ ³⁹ Vienas jų nuėjo į laukus parinkti žolių. Užtikęs laukinį vijoklį, priskynė pilną skraistę jo vaisių. Parėjęs supjaustė juos į viralo puodą, nes nežinojo, kas tai yra. ⁴⁰ Viralo įpylė vyrams valgyti. Bet, vos paragavę viralo, jie ėmė šaukti: „O Dievo vyre, puode mirtis!“ Viralo jie negalėjo valgyti. ⁴¹ Tada Eliziejus tarė: „Atneškite miltų.“ Jis subėrė juos į puodą, tardamas: „Pilk žmonėms, tevalgo.“ Puode nebebuvo nieko kenksmingo.

⁴² Vienas vyras atėjo iš Baal Šališos ir atnešė Dievo vyrui duonos iš pirmienų ­ dvidešimt miežinės duonos kepalų ir šviežių javų varpų savo maiše. „Duok jos žmonėms, ­ tarė Eliziejus, ­ tevalgo.“ ⁴³ Bet jo tarnas atsakė: „Kaipgi galiu ją padalyti šimtui žmonių?“ Eliziejus pakartojo: „Duok jos žmonėms, tevalgo, nes taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Jie privalgys, ir dar liks.’“ ⁴⁴ Jis duoną išdalijo, jie privalgė, ir dar liko pagal VIEŠPATIES žodį.