¹ Dovydas kreipėsi į VIEŠPATĮ šios giesmės žodžiais po to, kai VIEŠPATS buvo išgelbėjęs jį iš visų priešų ir iš Sauliaus rankų.

² Jis tarė:

„VIEŠPATIE, mano Uola,

mano tvirtove, mano gelbėtojau!

³ Mano Dieve, mano Uola,

kur randu pastogę!

Mano skyde ir mano išganymo jėga,

mano pilie ir priebėga!

Tu, mano išganytojau,

gelbsti mane nuo smurto!

⁴ Šaukiausi VIEŠPATIES, Šlovingojo,

ir buvau išvaduotas iš visų priešų.

⁵ Mat mirties bangos

supo mane iš visų pusių,

pražūties srautai

mane valdė. ⁶ Šeolo pančiai mane apraizgė,

mirties pinklės mane pasitiko.

⁷ Savo skausme šaukiausi VIEŠPATIES,

šaukiausi savo Dievo.

Jis išgirdo mano balsą savo šventykloje,

jo ausis pasiekė mano šauksmas.

⁸ Tada sujudo ir sudrebėjo žemė,

virpėjo dangaus pamatai ir

svirduliavo, nes jį apėmė pyktis.

⁹ Jam iš šnervių ritosi dūmai,

ryjanti ugnis­ iš burnos;

žarijos virto liepsnomis.

¹⁰ Pravėrė dangų ir nužengė;

perkūnijos debesys buvo jam po kojų.

¹¹ Sėdosi ant kerubo ir skrido,

vėjo sparnų nešamas.

¹² Tamsos skliautu jis apsiautė save,

vandens telkiniu,

perkūnijos debesimi.

¹³ Nuo jo Artumo spindesio

suliepsnojo žarijos.

¹⁴ VIEŠPATS sugriaudė iš dangaus,

Aukščiausiasis prabilo balsu.

¹⁵ Paleido strėles ir juos išvaikė,

žaibą ir juos sutriuškino.

¹⁶ Atsivėrė jūros šaltiniai,

buvo atidengti pasaulio pamatai,

VIEŠPAČIUI galingai prabilus

savo pykčio viesulu.

¹⁷ Jis ištiesė ranką iš aukštybių,

paėmė mane;

jis ištraukė mane iš galingų vandenų.

¹⁸ Jis išgelbėjo mane nuo stipraus priešo,

nuo tų, kurie manęs nekentė,

nes buvo stipresni už mane.

¹⁹ Mane užpuolė jie negandos dieną,

bet VIEŠPATS man buvo atrama.

²⁰ Jis išvedė mane į laisvę

ir išgelbėjo,

nes mane pamėgo.

²¹ VIEŠPATS atlygino man pagal mano teisumą,

atmokėjo man pagal mano rankų švarumą.

²² Juk laikiausi VIEŠPATIES kelių

ir nedoru darbu nuo savo Dievo neatsitraukiau;

²³ visi jo įsakai buvo man prieš akis,

ir nuo jo įstatų nenuklydau.

²⁴ Buvau prieš jį švarus

ir saugojaus kaltės.

²⁵ Užtat VIEŠPATS atmokėjo man

pagal mano teisumą,

pagal mano nuoširdumą jo akyse.

²⁶ Su ištikimu tu elgiesi ištikimai,

su tauriu galiūnu ­ tauriai.

²⁷ Su nuoširdžiu tu elgiesi nuoširdžiai,

o su sukčiumi ­ gudriai.

²⁸ Juk tu gelbsti nuolankiuosius,

bet su panieka žiūri į išdidžiuosius.

²⁹ Juk esi man žiburys, VIEŠPATIE;

tu, VIEŠPATIE, švieti, kai man tamsu.

³⁰ Juk su tavimi galiu paimti užkardą,

su savo Dievu galiu peršokti mūrą.

³¹ Dievo kelias tobulas,

VIEŠPATIES žodis išgrynintas ugnimi;

jis skydas visiems,

ieškantiems jame pastogės.

³² Juk kas yra Dievas, jei ne VIEŠPATS?

Kas yra uola, jei ne mūsų Dievas?

³³ Dievas, mano galingoji tvirtovė,

saugojo mano kelią.

³⁴ Jis davė man kojas kaip stirnos

ir nuvedė mane į saugias aukštumas.

³⁵ Jis taip lavino mano rankas mūšiui,

kad mano žastai galėtų įtempti bronzinį lanką!

³⁶ Tu davei man savo apsaugos skydą,

ir tavo apvaizda padarė mane didį.

³⁷ Tu leidai man laisvam daug pasiekti,

ir mano kojos nepaslydo.

³⁸ Vijau priešus ir dorojau,

negrįžau, kol jie nebuvo sunaikinti.

³⁹ Sunaikinau juos, taip parbloškiau,

kad jie daugiau nebepakilo; jie krito man po kojų.

⁴⁰ Juk tu davei man jėgų mūšiui,

privertei priešus suklupti prieš mane.

⁴¹ Tu privertei priešus atsukti man nugarą ­

tuos, kurie manęs nekenčia, ­

ir sudorojau juos.

⁴² Jie žvalgėsi, bet nebuvo kam jų išgelbėti;

jie šaukėsi VIEŠPATIES, bet jis jiems neatsakė.

⁴³ Sutryniau juos kaip žemės dulkes,

sutraiškiau ir sutrypiau kaip gatvės purvą.

⁴⁴ Tu išgelbėjai mane nuo kivirčo mano tautoje,

saugojai mane kaip tautų galvą;

tauta, kurios nepažinau, man tarnavo.

⁴⁵ Svetimšaliai atėjo pas mane gūždamiesi ir,

vos apie mane išgirdę, reiškė pagarbą.

⁴⁶ Svetimšaliai apstulbo iš baimės

ir drebėdami bėgo iš savo tvirtovių.

⁴⁷ Teviešpatauja VIEŠPATS!

Tebūna pašlovinta mano Uola!

Tebūna išaukštintas mano Dievas,

Uola, duodanti man pergalę,

⁴⁸ Dievas, kuris mane apgynė,

pajungė man tautas,

⁴⁹ padėjo man išsigelbėti nuo priešų,

išaukštino prieš maištininkus,

išgelbėjo nuo nuožmiųjų!

⁵⁰ VIEŠPATIE, už tai šlovinsiu tave visoms tautoms,

giedosiu psalmes tavo vardui.

⁵¹ Jis pergalės bokštas savo karaliui,

rodo ištikimą meilę savo pateptajam ­

Dovydui ir jo palikuonims per amžius.“

¹ Štai paskutiniai Dovydo žodžiai:

„Dovydo, Jesės sūnaus, ištarmė,

ištarmė Dievo išaukštinto vyro,

Jokūbo Dievo pateptojo,

Izraelio tvirtovės numylėtinio.

² Per mane kalba VIEŠPATIES Dvasia,

ant mano liežuvio jo žodis.

³ Izraelio Dievas kalbėjo,

Izraelio Uola apie mane pasakė:

‘Kas valdo žmones teisingai,

valdo Dievo baimėje,

⁴ yra tarsi ryto šviesa,

saulei tekant giedrą rytą

žėrinti po lietaus žemės žolėje.’

⁵ Tikrai tokie yra mano namai su Dievu!

Juk jis sudarė su manimi amžiną sandorą,

visada tvirtą ir laiduotą.

Argi jis nepadarys, kad pražystų

kiekviena mano pergalė ir troškimas?

⁶ O visi bedieviai tarsi dagiai

nubloškiami šalin,

nes jų negalima paimti į rankas.

⁷ Kas nori juos paliesti,

turi pasiimti geležinę kartį

ar ieties kotą.

Vietoje jie bus ugnimi visiškai sunaikinti.“

Dovydo karžygiai

⁸ Karžygių, kuriuos turėjo Dovydas, vardai yra šie: Jošebas Basšebetas Tachkemonietis. Jis buvo trejeto galva. Viena proga jis švaistėsi savo ietimi prieš aštuonis šimtus ir užmušė juos.

⁹ Kitas po jo buvo ahoacho sūnaus Dodojo sūnus Eleazaras. Jis buvo vienas iš trejeto su Dovydu, kai jie metė iššūkį filistinams, susirinkusiems į mūšį prie Efes Damimų. Izraelitai traukėsi, ¹⁰ o jis kovojo, guldydamas filistinus, kol pavargo jo žastai ir ranka sustingo prie kalavijo. Tą dieną VIEŠPATS suteikė didelę pergalę. Tada visi pabėgusieji kariai sugrįžo pas jį, bet jau tik apiplėšti negyvųjų.

¹¹ Kitas po jo buvo hararo Agės sūnus Šama. Filistinai susirinko prie Lehio. Ten buvo žemės sklypas, pilnas lęšių žemės sklypas. Kariuomenė pabėgo nuo filistinų. ¹² Bet jis kovojo sklypo viduryje ir, gindamas jį, nugalėjo filistinus. Taip VIEŠPATS suteikė didelę pergalę.

¹³ Kartą per pjūtį trisdešimtuko vadų trejetas nuėjo pas Dovydą prie Adulamo olos. O filistinų būrys buvo pasistatęs stovyklą Refajų slėnyje. ¹⁴ Tuo metu Dovydas buvo kalnų tvirtovėje, o filistinų įgula ­ Betliejuje. ¹⁵ Dovydas aistringai kalbėjo: „O kad man kas duotų atsigerti vandens iš Betliejaus šaltinio prie miesto vartų!“ ¹⁶ Tada anie trys galiūnai įsiveržė į filistinų stovyklą, pasėmė vandens iš Betliejaus šaltinio prie miesto vartų ir parnešė jo Dovydui. Tačiau jo gerti jis nenorėjo ir išpylė liejamąją atnašą VIEŠPAČIUI. ¹⁷ „Tesaugo mane VIEŠPATS, ­ tarė jis, ­ kad aš tai daryčiau! Argi galiu gerti kraują vyrų, kurie statė savo gyvastį į pavojų?“ Užtat jis jo ir negėrė. Tokie buvo trijų galiūnų žygdarbiai.

¹⁸ O Cerujos sūnus Joabo brolis Abišajas buvo trisdešimtuko galva. Kovojo ietimi prieš tris šimtus vyrų ir išmušė juos, įgydamas vardą šalia trejeto. ¹⁹ Iš trisdešimtuko jis buvo labiausiai gerbiamas ir tapo jų vadu, tačiau trejetui neprilygo.

²⁰ Jehojados sūnus Benajas iš Kabceelio buvo narsus karys, atlikęs žygdarbių. Jis užmušė du Moabo Arielio sūnus. Kartą sniegingą dieną jis įlipo į vandens talpyklą ir užmušė liūtą. ²¹ Jis užmušė ir egiptietį ­ didelio ūgio vyrą. Egiptietis turėjo rankoje ietį, bet Benajas, stojęs prieš jį su lazda, išplėšė egiptiečiui iš rankos ietį ir užmušė jo paties ietimi. ²² Tokie buvo Jehojados sūnaus Benajo žygdarbiai. Ir jis įgijo vardą šalia trejeto galiūnų. ²³ Trisdešimtuko jis buvo labai gerbiamas, bet trejetui neprilygo. Dovydas padarė jį savo asmens sargybos vadu.