BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2022 06 25 Šeštad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LBD ekumeninis leidimas 1999 m. (Biblija RK_E1999)

Samuelio antra knygaSkyrius: 14

 Samuelio antra knyga
  
2 Sam 14

1 Cerujos sūnus Joabas jautė, kad karaliaus širdis palanki Abšalomui. 2 Tad Joabas pasiuntė į Tekoją žmones, kad atvestų iš ten išmintingą moterį. „Prašau apsimesti, kad tau gedulas, ­ jis tarė jai, ­ apsivilk gedulo drabužiais ir nesitepk aliejumi. Elkis, kaip elgiasi moteris, ilgą laiką gedinti mirusio. 3 Nueik pas karalių ir taip jam kalbėk.“ Ir Joabas nurodė ką jai sakyti.

4 Atėjusi pas karalių, tekojietė moteris puolė veidu ant žemės, išreikšdama pagarbą, ir tarė: „Karaliau, gelbėk!“ 5 Karalius klausė jos: „Kokia tavo bėda?“ Ji atsakė: „Vargas man! Esu našlė. Mano vyras miręs. 6 Tavo tarnaitė turėjo du sūnus. Jiedu susimušė laukuose ir, kadangi nebuvo kas juos perskirtų, vienas jų smogė savo broliui ir užmušė jį. 7 Tikėk manimi, visa kiltis sukilusi prieš tavo tarnaitę. Jie reikalauja: ‘Duok šen vyrą, užmušusį savo brolį, kad jį užmuštume už gyvastį brolio, kurį jis užmušė. Mes turime sunaikinti ir įpėdinį!’ Taip jie užgesins man paskutinę likusią žariją, nepalikdami mano vyrui nei vardo, nei likučio visoje žemėje.“

8 Karalius tarė moteriai: „Eik namo. Aš duosiu įsakymą tavo labui.“ 9 O tekojietė moteris karaliui atsakė: „Mano viešpatie karaliau, tekrinta kaltė ant manęs ir mano protėvių namų! Karalius ir jo sostas tebūna nekalti!“ 10 Karalius pridūrė: „Jei kas tau ką nors daugiau sakytų, atvesk jį pas mane. Tavęs jis daugiau niekada nepalies.“ 11 Tada ji atsakė: „Prašyčiau karalių turėti mintyje VIEŠPATĮ, savo Dievą, kad kraujo keršytojas nepadarytų didesnės žalos ir mano sūnaus neužmuštų.“ Jis atsakė: „Kaip gyvas VIEŠPATS, nuo tavo sūnaus galvos nė vienas plaukas nenukris ant žemės.“

12 Tada moteris tarė: „Prašau leisti savo tarnaitei dar šį tą pasakyti mano viešpačiui karaliui.“ „Kalbėk!“ ­ tarė jis. 13 Moteris kalbėjo: „Kodėl sumanei tokį dalyką prieš Dievo tautą? Juk duodamas tokį nuosprendį, karalius pasmerkia patį save, nes nesugrąžina namo savo ištremto sūnaus. 14 Iš tikrųjų visi turime mirti ir esame tarsi išpiltas ant žemės vanduo, kurio vėl susemti neįmanoma. Bet Dievas gyvasties neatims; jis ras būdą nelaikyti tremtinio amžinai ištremto nuo savo Artumo. 15 Atėjau kalbėti apie šį reikalą karaliui, savo valdovui, dėl to, kad žmonės mane išgąsdino. Tavo tarnaitė pamanė: ‘Kalbėsiu karaliui. Galbūt karalius įvykdys savo tarnaitės prašymą. 16 Karalius išklausys ir išlaisvins savo tarnaitę iš rankų žmogaus, norinčio atkirsti ir mane, ir mano sūnų nuo Dievo palikimo.’ 17 Tavo tarnaitė pamanė: ‘Mano viešpaties karaliaus žodis suteiks man ramybę’, ­ nes mano viešpats karalius yra kaip Dievo angelas, suprantantis visa, gera ir pikta. Tebūna su tavimi VIEŠPATS, tavo Dievas!“

18 Atsakydamas karalius tarė moteriai: „Nenuslėpk nieko, ko aš tavęs klausiu!“ Moteris atsakė jam: „Teklausia mano viešpats karalius.“ 19 Karalius klausė: „Ar Joabo ranka su tavimi šiuo reikalu?“ Atsakydama moteris tarė: „Kaip tu gyvas, mano viešpatie karaliau, niekas negali pasukti nei į dešinę, nei į kairę nuo to, ką mano viešpats karalius pasakė. Taip, tavo tarnas Joabas yra tas, kuris man įsakė. Jis yra tas, kuris įdėjo visus šiuos žodžius į tavo tarnaitės lūpas. 20 Norėdamas pakeisti reikalo eigą, tavo tarnas Joabas tai padarė. Bet mano viešpats išmintingas kaip Dievo angelas ir žino visa, kas vyksta žemėje.“

21 Tada Dovydas tarė Joabui: „Tikėk manimi, aš tai padarysiu. Tad eik parvesti mano jaunuolį Abšalomą.“ 22 Joabas puolė veidu ant žemės ir išreiškė pagarbą. Palaiminęs karalių, jis tarė: „Šiandien tavo tarnas suprato, kad radau malonę tavo akyse, viešpatie karaliau, nes karalius įvykdė savo tarno prašymą.“ 23 Joabas tuojau pat leidosi į kelionę ir, nuvykęs į Gešūrą, parvedė Abšalomą į Jeruzalę. 24 Karalius tarė: „Teeina tiesiai į savo namus. Mano veido jis nematys.“ Tad Abšalomas nuėjo tiesiai į savo namus, karaliaus veido nepamatęs.

25 Visame Izraelyje nebuvo kito vyro, kurio grožiu buvo taip labai žavimasi, kaip Abšalomas. Nuo kojų pado iki viršugalvio jis neturėjo jokio trūkumo. 26 Kai nusikirpdavo plaukus ­ o juos kirptis turėdavo kasmet, nes plaukai būdavo jam per sunkūs, ­ jo galvos plaukai sverdavo du šimtus šekelių karališkuoju svarsčiu. 27 Abšalomui gimė trys sūnūs ir viena duktė, vardu Tamara. Ji buvo graži moteris.

28 Abšalomas išgyveno dvejus metus Jeruzalėje, nesirodydamas karaliaus akivaizdoje. 29 Tada Abšalomas pasišaukė Joabą, norėdamas pasiųsti jį pas karalių. Bet Joabas nenorėjo pas jį eiti. Jis pašaukė jį antrą kartą, bet Joabas eiti nenorėjo. 30 Tada Abšalomas tarė savo tarnams: „Žiūrėkite, Joabo laukas šalia mano. Ten jo miežiai. Nueikite ir padekite!“ Abšalomo tarnai padegė lauką. 31 Joabas tučtuojau atskubėjo pas Abšalomą į namus ir tarė jam: „Kodėl tavo tarnai padegė mano lauką?“ ­ 32 „Žiūrėk, ­ tarė Abšalomas Joabui, ­ aš siunčiau tau žodį, kad ateitumei pas mane. Aš norėjau pasiųsti tave pas karalių, kad už mane pasakytum: ‘Kam gi aš parėjau iš Gešūro? Jei ten dar būčiau, man būtų geriau. Užtat tebūna leista man pasirodyti karaliaus akivaizdoje, ir jei esu kaltas, tenubaudžia jis mane mirtimi!’“ 33 Joabas nuėjo pas karalių ir jam pranešė. Karalius pasišaukė Abšalomą. Atėjo jis pas karalių ir puolė kniūbsčias veidu ant žemės prieš karalių. Karalius Abšalomą pabučiavo.

  
Bibliografiniai duomenys:

BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999.

© Lietuvos Biblijos draugija, 1999
© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1999. Išsamiai apie leidimą >>

Samuelio antra knygaSkyrius: 14

Samuelio antra knygaSkyrius: 15

 Samuelio antra knyga
  
 Abšalomo maištas
  
2 Sam 15

1 Ilgainiui Abšalomas įsigijo vežimą bei žirgų ir penkiasdešimt vyrų palydai pirma jo bėgti. 2 Abšalomas keldavosi anksti ir stodavosi prie kelio į miesto vartus. Kai tik žmogus turėdavo bylą, kuriai reikėdavo karaliaus nuosprendžio, Abšalomas šaukdavo, klausdamas: „Iš kurio miesto esi?“ O pastarajam atsakius: „Tavo tarnas yra iš tokios ir tokios Izraelio giminės“, ­ 3 Abšalomas sakydavo: „Štai tavo ieškiniai geri ir tikri, bet nėra nė vieno, kas karaliaus vardu tave išklausytų.“ 4 Abšalomas dar pridurdavo: „O kad aš būčiau teisėjas šioje šalyje! Tada kiekvienas galėtų ateiti pas mane su byla ar reikalu, ir aš priimčiau nuosprendį.“ 5 Kai tik koks žmogus prieidavo išreikšti jam pagarbą, Abšalomas ištiesdavo ranką, apkabindavo ir pabučiuodavo. 6 Taip Abšalomas darydavo kiekvienam izraelitui, atėjusiam pas karalių į teismą. Tokiu būdu Abšalomas pavergė visų Izraelio žmonių širdis.

7 Baigiantis ketvirtiems metams, Abšalomas tarė karaliui: „Prašyčiau leisti man vykti į Hebroną ir įvykdyti įžadą, kurį esu padaręs VIEŠPAČIUI. 8 Tavo tarnas, būdamas Aramo Gešūre, padarė įžadą: ‘Jei VIEŠPATS iš tikrųjų parves mane į Jeruzalę, pagarbinsiu VIEŠPATĮ Hebrone.’“ 9 „Eik ramybėje!“ ­ tarė jam karalius. 10 O Abšalomas išsiuntė slapta pasiuntinius į visas Izraelio gimines pasakyti: „Kai tik išgirsite rago balsą, šaukite: ‘Abšalomas tapo karaliumi Hebrone!’“ 11 Du šimtai vyrų iš Jeruzalės lydėjo Abšalomą. Jie buvo pakviesti svečiais ir ėjo garbingai, nieko nežinodami. 12 Atnašaudamas aukas, Abšalomas pasiuntė pašaukti Ahitofelį Gilojietį, Dovydo patarėją iš Gilojo miesto. Sąmokslas brendo, ir prie Abšalomo būrėsi vis daugiau ir daugiau žmonių.

Dovydas bėga iš Jeruzalės

13 Pasiuntinys atėjo pas Dovydą ir tarė: „Izraelitų širdys pakrypo į Abšalomą.“ 14 Tada Dovydas visiems savo dvariškiams, buvusiems su juo Jeruzalėje, tarė: „Bėkime tuojau pat, antraip nė vienas iš mūsų neišsigelbės nuo Abšalomo. Skubėkite! Antraip jis mus pasivys, atneš mums pražūtį, o miestą sunaikins kalaviju.“ 15 Karaliaus dvariškiai sakė karaliui: „Tavo tarnai pasirengę daryti visa, ką tik viešpats mūsų karalius nutars.“ 16 Karalius leidosi į kelionę, lydimas visos savo šeimynos, išskyrus dešimt sugulovių, kurias karalius paliko rūpintis rūmais. 17 Tad leidosi karalius į kelionę, lydimas visų dvariškių, ir jie sustojo prie paskutinių namų. 18 Visi dvariškiai praėjo pro jį, visi keretai bei peletai ir visi gatiečiai ­ šeši šimtai vyrų, kurie buvo atlydėję jį iš Gato ­ praėjo pro karalių.

19 Tada karalius tarė Itajui Gatiečiui: „Kam gi tau eiti su mumis? Eik atgal ir pabūk su naujuoju karaliumi, nes tu juk svetimšalis ir tremtinys iš savo namų. 20 Tik vakar atkeliavai, nejau šiandien aš galiu versti tave klajoti su mumis, kai pats turiu eiti tik ten, kur galiu? Eik atgal ir pasiimk savuosius. Teparodo tau VIEŠPATS tikrai ištikimą meilę.“ 21 Bet Itajas karaliui atsakė: „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas mano viešpats karalius, kur tik bus mano viešpats karalius, ten bus ir tavo tarnas ­ ar mirti, ar gyventi.“ 22 Dovydas tarė Itajui: „Tad eik ir žygiuok!“ Itajas Gatietis nuėjo drauge su visais savo vyrais ir visais vaikais.

  
Bibliografiniai duomenys:

BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999.

© Lietuvos Biblijos draugija, 1999
© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1999. Išsamiai apie leidimą >>

Samuelio antra knygaSkyrius: 15