¹⁴ Taip Nimšio sūnaus Juozapato sūnus Jehuvas surengė sąmokslą prieš Jehoramą.

Jehoramas ir visas Izraelis buvo budėję prie Ramot Gileado dėl Aramo karaliaus Hazaelio. ¹⁵ Bet karalius Jehoramas sugrįžo į Jezreelį gydytis žaizdų, kuriomis aramėjai jį ištiko mūšyje su Aramo karaliumi Hazaeliu.

Jehuvas tarė: „Jeigu toks jūsų noras, tai neleiskite niekam ištrūkti iš miesto, nueiti į Jezreelį ir apie tai pranešti.“ ¹⁶ Tada Jehuvas, įlipęs į kovos vežimą, leidosi į Jezreelį, nes ten sirgo Jehoramas. Judo karalius Ahazijas buvo atvykęs Jehoramo aplankyti.

¹⁷ Sargybinis stovėjo bokšte Jezreelyje. Pastebėjęs artėjantį Jehuvo būrį, jis sušuko: „Matau būrį!“ Jehoramas tarė: „Pasiųsk raitelį jų pasitikti. Tepaklausia: ‘Ar viskas gerai?’“ ¹⁸ Taigi raitelis, nujojęs pasitikti, tarė: „Taip kalbėjo karalius: ‘Ar viskas gerai?’“ Jehuvas atsakė: „Koks tau reikalas rūpintis, ar viskas gerai? Rikiuokis paskui mane!“ Sargybinis pranešė: „Pasiuntinys juos pasiekė, bet nebegrįžta.“ ¹⁹ Tada jis išsiuntė kitą raitelį. Pasiekęs juos, jis tarė: „Taip kalbėjo karalius: ‘Ar viskas gerai?’“ ­ „Koks tau reikalas rūpintis, ar viskas gerai? ­ atsakė Jehuvas. ­ Rikiuokis paskui mane!“ ²⁰ Sargybinis pranešė: „Jis pasiekė juos, bet nebegrįžta. Iš važiavimo būdo atrodo, kad tai Nimšio sūnus Jehuvas. Paprastai jis važiuoja kaip pasiutęs!“

²¹ Jehoramas įsakė: „Pakinkyk kovos vežimą!“ Vežimas buvo pakinkytas. Tada Izraelio karalius Jehoramas ir Judo karalius Ahazijas, kiekvienas savo kovos vežimu, išvažiavo pasitikti Jehuvo. Jie susitiko prie Naboto Jezreeliečio lauko. ²² Pamatęs Jehuvą, Jehoramas paklausė: „Ar viskas gerai, Jehuvai?“ Bet Jehuvas atsakė: „Kaip gali būti viskas gerai, jei tavo motina Jezabelė tęsia savo nesuskaitomus kekšavimo ir žyniavimo darbus?“ ²³ Jehoramas apsuko arklius ir bėgo, šaukdamas Ahazijui: „Išdavystė, Ahazijau!“ ²⁴ Jehuvas įtempė lanką ir pataikė Jehoramui į tarpumentį, strėlė pervėrė jam širdį, ir jis sukniubo vežime. ²⁵ Jehuvas paliepė savo pareigūnui Bidkarui: „Iškelk jį ir numesk Naboto Jezreeliečio lauke. Atsimeni, kai mudu jojome vienas šalia kito paskui jo tėvą Ahabą, VIEŠPATS paskelbė jam šią ištarmę: ²⁶ ‘Už Naboto kraują ir jo vaikų kraują, kurį mačiau vakar ­ tai VIEŠPATIES žodis ­ aš atlyginsiu tau tame pačiame lauke ­ tai VIEŠPATIES žodis.’ Tad iškelk jį ir išmesk tame lauke pagal VIEŠPATIES žodį.“

Ahazijo mirtis

²⁷ Tai pamatęs, Judo karalius Ahazijas gelbėjosi, bėgdamas keliu Bet Gano link. Jehuvas vijosi jį, šaukdamas: „Ir jį nušaukite!“ Jis buvo pašautas savo kovos vežime ant Gūro šlaito netoli Ibleamo. Pabėgo į Megidą ir ten numirė. ²⁸ Jo tarnai pargabeno jį vežimu į Jeruzalę ir palaidojo jo kape Dovydo mieste su jo protėviais. ²⁹ Ahazijas buvo tapęs Judo karaliumi vienuoliktais Ahabo sūnaus Jehoramo metais.

Jezabelės mirtis

³⁰ Jehuvas atvyko į Jezreelį. Tai išgirdusi, Jezabelė pasidažė blakstienas, dailiai susišukavo plaukus ir žiūrėjo pro langą. ³¹ Jehuvui įeinant pro vartus, ji tarė: „Ar viskas gerai, Zimri, savo valdovo žudike?“ ³² Akį užmetęs į langą, jis paklausė: „Kas su manimi? Kas?“ Du ar trys pareigūnai pažvelgė pro langą. ³³ „Meskite ją žemyn!“ ­ tarė jis. Jie numetė ją. Jos krauju buvo aptaškyta siena ir arkliai. Jehuvas pervažiavo jos kūną.

³⁴ Įėjęs į vidų, jis valgė ir gėrė. „Prašau pasirūpinti ta prakeikta moterimi ir palaidoti ją, ­ tarė jis, ­ nes ji karaliaus duktė.“ ³⁵ Bet, nuėję jos laidoti, jie rado tik kaukolę, kojas ir rankų galūnes. ³⁶ Kai jie sugrįžo ir pranešė, jis pasakė: „Tai VIEŠPATIES žodis, kurį jis tarė per savo tarną Eliją Tišbietį: ‘Jezreelio lauke šunys ės Jezabelės kūną. ³⁷ Jezabelės lavonas bus tarsi mėšlas žemei Jezreelio lauke, ir niekas nebegalės pasakyti: tai Jezabelė.’“

¹ Ahabas turėjo septyniasdešimt palikuonių Samarijoje. Jehuvas parašė ir išsiuntė laiškus į Samariją Jezreelio didžiūnams ir seniūnams bei Ahabo vaikų globėjams. Jis rašė: ² „Dabar, kai šis laiškas pasieks jus, kadangi jūsų valdovo sūnūs yra su jumis ir jūs turite taip pat kovos vežimų ir arklių, įtvirtintą miestą ir ginklų, ³ išsirinkite geriausią ir tinkamiausią iš jūsų valdovo sūnų, pasodinkite jį į jo tėvo sostą ir kovokite už savo valdovo namus!“ ⁴ Bet jie buvo siaubo apimti. „Žiūrėkite, ­ sakė jie, ­ du karaliai negalėjo prieš jį atsilaikyti, tad kaip mes galime atsispirti?“ ⁵ Rūmų prižiūrėtojas ir miesto valdytojas drauge su seniūnais ir globėjais pasiuntė Jehuvui šį žodį: „Mes tavo tarnai; darysime, ką tik mums įsakysi. Karaliumi nė vieno neskirsime; daryk, kaip geriau tau atrodo.“

⁶ Jis parašė jiems antrą laišką. Jame rašė: „Jeigu esate mano pusėje ir pasirengę manęs klausyti, paimkite vyrų, jūsų valdovo sūnų galvas ir ateikite rytoj šiuo laiku pas mane į Jezreelį.“ O karaliaus sūnūs ­ iš viso septyniasdešimt ­ buvo pas miesto didikus, kurie juos augino. ⁷ Kai juos pasiekė laiškas, jie paėmė karaliaus sūnus ir visus septyniasdešimt nužudė. Sudėję jų galvas į pintines, nusiuntė į Jezreelį. ⁸ Kai atėjo pasiuntinys ir pranešė: „Karaliaus sūnų galvos atneštos“, ­ jis įsakė: „Sudėkite jas iki ryto į dvi krūvas prie miesto vartų.“ ⁹ Rytą jis išėjo ir, atsistojęs ten, tarė visiems žmonėms: „Jūs nekalti. Tiesa, aš surengiau sąmokslą prieš savo valdovą ir nužudžiau jį, tačiau kas paguldė šiuos visus? ¹⁰ Tad žinokite, kad nė vienas žodis, kurį VIEŠPATS yra ištaręs prieš Ahabo namus, neliks neįvykdytas. VIEŠPATS įvykdė visa, ką buvo paskelbęs per savo tarną Eliją.“ ¹¹ Tada Jehuvas išžudė visus išlikusius Jezreelyje iš Ahabo namų ­ visus didikus, artimus bičiulius ir kunigus, ­ nepalikdamas nė vieno gyvo.

¹² Tada jis leidosi kelionėn į Samariją. Pakeliui, prie Bet Eked ha Roimų, ¹³ Jehuvas aptiko Judo karaliaus gimines. Jis klausė: „Kas jūs?“ ­ „Mes Ahazijo giminės, ­ atsakė jie, ­ atėjome aplankyti karaliaus sūnų ir karalienės motinos sūnų.“ ¹⁴ Jehuvas įsakė: „Suimkite juos gyvus!“ Suėmus juos gyvus, jie buvo nužudyti ­ iš viso keturiasdešimt du ­ prie Bet Ekedo vandens talpyklos. Nė vieno jų nepasigailėta.

¹⁵ Iš ten iškeliavęs, jis sutiko Rechabo sūnų Jehonadabą, ateinantį jo pasitikti. Pasveikinęs jį, tarė: „Ar tavo širdis man taip atsidavusi, kaip mano širdis atsidavusi tau?“ ­ „Taip!“ ­ atsakė Jehonadabas. „Jeigu taip, ­ tarė Jehuvas, ­ duok man ranką.“ Jis padavė jam ranką. Jehuvas įkėlė jį pas save į vežimą. ¹⁶ „Eikš su manimi, ­ tarė jis, ­ ir žiūrėk, koks aš uolus VIEŠPAČIUI.“ Ir pasisodino jį savo vežime. ¹⁷ Atvykęs į Samariją, Jehuvas žudė visus, kurie buvo išlikę Samarijoje iš Ahabo namų, kol juos išnaikino, įvykdydamas žodį, kurį VIEŠPATS buvo davęs Elijui.

Baalo sekėjų sunaikinimas

¹⁸ Tada Jehuvas, surinkęs visus žmones, tarė jiems: „Ahabas tarnavo Baalui tik šiek tiek, Jehuvas jam tarnaus kur kas daugiau. ¹⁹ Tad pašaukite pas mane visus Baalo pranašus, visus garbintojus ir visus kunigus. Tenetrūksta nė vieno, nes Baalui turiu atnašauti didelę auką. Kas neateis, neliks gyvas!“ Bet Jehuvas elgėsi klastingai, norėdamas sunaikinti Baalo garbintojus. ²⁰ „Švęskite iškilmingą sueigą Baalui“, ­ įsakė Jehuvas. Sueiga buvo paskelbta. ²¹ Jehuvui išsiuntus žodį visam Izraeliui, atėjo visi Baalo garbintojai. Neliko nė vieno, kuris nebūtų atėjęs. Jie rinkosi į Baalo šventyklą ir pripildė Baalo šventyklą nuo sienos iki sienos. ²² Tada Jehuvas tarė drabužių prižiūrėtojui: „Išduok drabužius visiems Baalo garbintojams.“ Jis išdalijo jiems drabužius. ²³ Įėjęs į Baalo šventyklą su Rechabo sūnumi Jehonadabu, Jehuvas tarė Baalo garbintojams: „Rūpestingai peržiūrėkite, kad tarp jūsų nebūtų jokio VIEŠPATIES garbintojo, bet būtų tik Baalo garbintojai.“ ²⁴ Tada jie pradėjo atnašauti aukas ir deginamąsias atnašas.

O Jehuvas buvo pastatęs lauke savo aštuoniasdešimt vyrų ir pasakęs jiems: „Jei kas leistų pabėgti kuriam nors iš vyrų, kuriuos atiduodu jums į rankas, turės atsakyti savo gyvybe už jo gyvybę.“ ²⁵ Vos baigus atnašauti deginamąją auką, Jehuvas įsakė sargams ir pareigūnams: „Ateikite ir išžudykite juos! Teneištrūksta nė vienas!“ Tad jie išžudė juos kalaviju ir paliko ten gulėti. Tada įėjo į Baalo šventyklą ir, ²⁶ išnešę Baalo šventyklos šventąjį stulpą, sudegino jį. ²⁷ Jie nuvertė Baalo aukurą, nugriovė Baalo šventyklą ir pavertė ją išviete iki šios dienos.

²⁸ Taip Jehuvas išrovė Baalą iš Izraelio. ²⁹ Tačiau Jehuvas nesitraukė nuo Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis Izraelį įvedė į nuodėmę, būtent nuo aukso veršių Betelyje ir Dane. ³⁰ VIEŠPATS tarė Jehuvui: „Kadangi tu gerai pasielgei ir padarei, kas dora mano akyse, įvykdydamas Ahabo namams visa, kas buvo prieš juos mano širdyje, keturios tavo sūnų kartos sėdės Izraelio soste.“ ³¹ Bet Jehuvas nesirūpino laikytis VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, Įstatymo visa širdimi ir nuodėmių, kuriomis Jeroboamas įvedė Izraelį į nuodėmę, neatsisakė.