BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2022 06 28 Antrad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LBD ekumeninis leidimas 1999 m. (Biblija RK_E1999)

Karalių antra knygaSkyrius: 6

 Karalių antra knyga
  
2 Kar 6

1 Kartą pranašų mokiniai Eliziejui tarė: „Žiūrėk, vieta, kurioje gyvename tavo akivaizdoje, mums per ankšta. 2 Prašom leisti mums nueiti prie Jordano, kiekvienam paimti ten po rąstą ir statytis sau vietą gyventi.“ ­ „Eikite“, ­ atsakė jis. 3 Tada vienas jų tarė: „Prašytume, kad eitum kartu su savo tarnais.“ ­ „Taip, eisiu“, ­ atsakė jis ir 4 palydėjo juos. Atėję prie Jordano, jie kirto medžius. 5 Vienam kertant rąstą, geležinis kirvis nusmuko į vandenį. Jis sušuko: „Ak, viešpatie! Jis buvo skolintas.“ ­ 6 „Kur įkrito?“ ­ paklausė Dievo vyras. Jis parodė jam tą vietą. Nusikirtęs lazdą, įmerkė ten į vandenį ir iškėlė geležį į paviršių. 7 „Paimk“, ­ tarė Eliziejus. Jis ištiesė ranką ir paėmė.

8 Aramo karalius per karą su Izraeliu tardavosi su savo pareigūnais. „Mes statysimės stovyklą tokioje ir tokioje vietoje“, ­ sakydavo jis. 9 Bet Dievo vyras perduodavo žinią Izraelio karaliui: „Saugokis! Neik pro tą vietą, nes aramėjai ten turi stovyklą.“ 10 Tad Izraelio karalius duodavo žinią tai vietai, apie kurią jam buvo sakęs Dievo vyras. Ne kartą jis tokią vietą įspėjo, ir jie būdavo budrūs.

11 Todėl Aramo karalius, apimtas didelio nerimo, sušaukė savo pareigūnus ir tarė jiems: „Sakykite man! Kas iš mūsų yra Izraelio karaliaus pusėje?“ ­ 12 „Nė vienas, mano viešpatie karaliau, ­ tarė vienas pareigūnų, ­ Eliziejus, tas Izraelio pranašas, pasako Izraelio karaliui net žodžius, kuriuos tu ištari savo miegamajame.“ ­ 13 „Eikite ir sužinokite, kur jis, ­ paliepė jis, ­ kad galėčiau pasiųsti vyrus jį suimti.“ Jam buvo pranešta: „Eliziejus yra Dotane.“ 14 Ten jis išsiuntė raitelius bei kovos vežimus ir dideles pajėgas. Nužygiavę nakčia, jie apsupo miestą.

15 Anksti rytą atsikėlęs Dievo vyro tarnas išėjo ir žiūri: kariuomenė su raiteliais ir kovos vežimais visur aplink miestą. „Ak, šeimininke, ­ klausė jo tarnas, ­ ką darysime?“ 16 Jis atsakė: „Nebijok, nes mūsų pusėje yra daugiau negu jų pusėje.“ 17 Tada Eliziejus meldėsi, tardamas: „O VIEŠPATIE, atmerk jam akis, kad pamatytų!“ VIEŠPATS atmerkė tarnui akis, ir jis matė, kad kalvos visur aplink Eliziejų pilnos raitelių ir ugninių vežimų. 18 Aramėjams lipant nuo kalvų prieš jį, Eliziejus meldėsi VIEŠPAČIUI, tardamas: „Maldauju, ištik šiuos žmones apakinančia šviesa.“ Ir jis ištiko juos apakinančia šviesa, kaip Eliziejus buvo prašęs.

19 Eliziejus tarė jiems: „Tai ne tas kelias, tai ne tas miestas. Eikite paskui mane, aš nuvesiu jus pas vyrą, kurio ieškote.“ Ir jis vedė juos į Samariją.

20 Vos jiems įėjus į Samariją, Eliziejus tarė: „O VIEŠPATIE, atmerk akis šiems vyrams, kad jie matytų.“ VIEŠPATS atmerkė jiems akis, ir jie pamatė atsidūrę Samarijos viduje. 21 O Izraelio karalius, pamatęs juos, Eliziejaus klausė: „Tėve, ar man juos užmušti? Ar man juos užmušti?“ ­ 22 „Ne, neužmušk, ­ atsakė jis. ­ Nejaugi savo kalaviju ir lanku paėmei tuos, kuriuos nori užmušti? Verčiau duok jiems duonos ir vandens. Tepavalgo ir teatsigeria, o po to tegrįžta pas savo valdovą.“ 23 Taigi jis suruošė jiems dosnias vaišes ir, jiems pavalgius ir atsigėrus, paleido juos, o jie sugrįžo pas savo valdovą. Aramėjų gaujos daugiau nebėjo į Izraelio kraštą.

Samarijos apgula

24 Praėjus šiek tiek laiko, Aramo karalius Ben Hadadas pašaukė prie ginklų visą savo kariuomenę ir, nužygiavęs į Samariją, apgulė ją. 25 Kadangi apgula užsitęsė, Samarijoje kilo toks nuožmus badas, kad asilo galva buvo parduodama už aštuoniasdešimt sidabro šekelių, o ketvirtis kabo balandžio išmatų ­ už penkis sidabro šekelius. 26 Kartą, karaliui vaikščiojant ant miesto sienos, viena moteris sušuko jam: „Gelbėk, mano viešpatie karaliau!“ ­ 27 „Neprašyk manęs! ­ atkirto jis. ­ VIEŠPATS tau tepadeda! Iš kurgi aš galiu tau pagalbos imti? Nuo klojimo aslos ar iš vynuogių spaudyklos?“ 28 Vis dėlto karalius jos paklausė: „O kas tave slegia?“ Ji atsakė: „Moteris man sakė: ‘Duok savo sūnų. Šiandien jį suvalgysime, o rytoj valgysime mano sūnų.’ 29 Taigi išvirėme mano sūnų ir suvalgėme. Kitą dieną aš jai sakiau: ‘Duok savo sūnų, ir suvalgykime jį.’ Bet ji savo sūnų paslėpė.“ 30 Išgirdęs moters žodžius, karalius persiplėšė drabužius. Kadangi jis vaikščiojo ant miesto sienos, žmonės galėjo matyti, kad jis vilkėjo ašutinę ant kūno po drabužiu. 31 Jis sušuko: „Tai tepadaro man Dievas ir dar teprideda, jeigu šiandien Šafato sūnaus Eliziejaus galva pasiliks jam ant pečių!“ 32 Karalius išsiuntė vieną savo vyrų.

Tuo tarpu Eliziejus sėdėjo savo namuose, ir seniūnai sėdėjo drauge su juo. Dar pasiuntiniui neatėjus, Eliziejus seniūnams tarė: „Ar nematote, kad tas žmogžudys pasiuntė žmogų man galvos nukirsti? Tad žiūrėkite, kad pasiuntiniui atėjus, uždarytumėte duris ir laikytumėte uždarytas. Argi negirdėti jo šeimininko kojų žingsnių jam už nugaros?“ 33 Dar jam su jais tebesikalbant, karalius atėjo pas jį ir tarė: „Iš VIEŠPATIES ši nelaimė! Tad ko daugiau aš galiu tikėtis iš VIEŠPATIES?“

  
Bibliografiniai duomenys:

BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999.

© Lietuvos Biblijos draugija, 1999
© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1999. Išsamiai apie leidimą >>

Karalių antra knygaSkyrius: 6

Karalių antra knygaSkyrius: 7

 Karalių antra knyga
  
2 Kar 7

1 Bet Eliziejus tarė: „Klausykitės VIEŠPATIES žodžio! Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Rytoj šiuo laiku geriausių miltų saikas bus parduodamas už šekelį, o miežių ­ du saikai už šekelį prie Samarijos vartų.’“ 2 Tada pareigūnas, ant kurio rankos karalius rėmėsi, atsakė Dievo vyrui: „Net jeigu VIEŠPATS ir langus danguje atvertų, argi tai galėtų įvykti?“ Bet jis atkirto: „Savo akimis tai matysi, bet nevalgysi.“

3 Už miesto vartų buvo keturi raupsuoti vyrai. Jie tarėsi: „Kam gi turime, mirties laukdami, čia sėdėti? 4 Jeigu nutarsime eiti į miestą, turėsime ten mirti, nes mieste siaučia badas. O jeigu čia sėdėsime, irgi turėsime mirti. Tad imkime ir perbėkime į aramėjų stovyklą. Jeigu jie pasigailės mūsų, būsime gyvi, o jeigu užmuš, mirsime.“ 5 Temstant jie iškeliavo į aramėjų stovyklą. Atėję į aramėjų stovyklos pakraštį, žiūri: nėra nė vieno žmogaus! 6 Mat VIEŠPATS buvo padaręs, kad aramėjų kariuomenė girdėtų kovos vežimų ir raitelių bildesį ­ ūžesį milžiniškos kariuomenės. Jie sakė vieni kitiems: „Štai Izraelio karalius pasisamdė hetitų karalius ir Egipto karalius su mumis kovoti!“ 7 Tad temstant jie skubiai leidosi į kojas, palikę palapines, arklius bei asilus ­ visą stovyklą, kaip buvo, ir bėgo, gelbėdami savo gyvastį.

8 Atėję į stovyklos pakraštį, anie raupsuotieji įėjo į vieną palapinę, valgė ir gėrė. Paskui išnešę iš jos sidabrą, auksą ir drabužius paslėpė. Vėl sugrįžę, įėjo į kitą palapinę, išnešė iš jos daiktus ir paslėpė. 9 Tada sakė vienas kitam: „Negerai elgiamės. Ši diena ­ geros naujienos diena. Jeigu tylėsime ir lauksime ryto šviesos, užsitrauksime kaltę. Eikime ir praneškime karaliaus rūmams.“ 10 Tad jie nuėję pasišaukė miesto vartininkus ir papasakojo: „Mes buvome nuėję į aramėjų stovyklą. Žiūrime, ten nematyti ir negirdėti jokio žmogaus. Nieko nėra, išskyrus pririštus arklius bei asilus ir paliktas palapines.“ 11 Tada miesto vartininkai tai paskelbė, ir žinia buvo perduota karaliaus rūmams. 12 Nors buvo naktis, karalius atsikėlė. Savo dvariškiams jis kalbėjo: „Pasakysiu jums, ką aramėjai yra paruošę prieš mus. Žinodami, kad kenčiame badą, jie išėjo iš stovyklos ir pasislėpė laukuose, manydami: ‘Kai jie išeis iš miesto, gyvus juos paimsime ir į jų miestą įžengsime.’“ 13 Tačiau vienas dvariškių pasiūlė: „Tepaima vyrai penketą iš likusių mieste arklių, nes čia likusieji vis vien patirs likimą visos Izraelio daugybės, kuri jau yra žuvusi. Pasiųskime juos ir ištirkime.“

14 Paruošus du kovos vežimus ir arklius, karalius išsiuntė juos paskui aramėjų kariuomenę, tardamas: „Leiskitės į žygį ir ištirkite!“ 15 Jie sekė paskui aramėjus iki pat Jordano. Žiūri, visas kelias pilnas drabužių ir daiktų, kuriuos aramėjai skubėdami buvo išmėtę. Pasiuntiniams sugrįžus ir papasakojus karaliui, 16 žmonės išėjo ir apiplėšė aramėjų stovyklą. Taigi geriausių miltų saikas buvo parduodamas už šekelį, o miežių ­ du saikai už šekelį, kaip VIEŠPATS buvo sakęs. 17 Pareigūną, ant kurio rankos rėmėsi, karalius buvo paskyręs vadu prie miesto vartų. Minia jį sumindžiojo vartuose, kaip buvo pasakęs Dievo vyras, kai karalius buvo pas jį nuėjęs. 18 Mat kai Dievo vyras karaliui sakė: „Du miežių saikai bus parduodami už šekelį, o geriausių miltų saikas ­ už šekelį maždaug šiuo laiku rytoj prie Samarijos vartų“, ­ 19 pareigūnas Dievo vyrui atsakė, tardamas: „Net jeigu VIEŠPATS ir langus danguje atvertų, argi tai galėtų įvykti?“ O Eliziejus buvo atkirtęs: „Savo akimis tai matysi, bet nevalgysi!“ 20 Taip jam iš tikrųjų ir atsitiko. Žmonės jį sumindžiojo vartuose, ir jis mirė.

  
Bibliografiniai duomenys:

BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999.

© Lietuvos Biblijos draugija, 1999
© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1999. Išsamiai apie leidimą >>

Karalių antra knygaSkyrius: 7