¹ Ahabui mirus, Moabas sukilo prieš Izraelį. ² Ahazijas iškrito pro turėklus iš savo rūmų viršutinio aukšto Samarijoje ir susižeidė. Jis išsiuntė pasiuntinius ir davė jiems nurodymus: „Nueikite pas Ekrono dievą Baal Zebubą pasiteirauti, ar aš išgysiu iš šios negalios.“ ³ O VIEŠPATIES angelas Elijui Tišbiečiui kalbėjo: „Eik ir, pasitikęs Samarijos karaliaus pasiuntinius, sakyk: Nejaugi nėra Dievo Izraelyje, kad einate teirautis pas Ekrono dievą Baal Zebubą? ⁴ Todėl VIEŠPATS taip kalbėjo: ‘Iš lovos, į kurią atgulei, neišlipsi ir turėsi mirti.’“ Tai pasakęs, Elijas nuėjo.

⁵ Pasiuntiniams sugrįžus, Ahazijas klausė: „Kodėl grįžote?“ ⁶ Šie atsakė: „Mus pasitiko vienas vyras ir tarė: ‘Grįžkite pas karalių, kuris jus išsiuntė, ir pasakykite jam: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Nejaugi nėra Dievo Izraelyje, kad turi siųsti žmones teirautis pas Ekrono dievą Baal Zebubą? Užtat iš lovos, į kurią atgulei, neišlipsi ir turėsi mirti.’“ ⁷ „Kaip atrodė, ­ klausė jų, ­ tas vyras, kuris atėjo jūsų pasitikti ir visa tai pasakė?“ ⁸ „Apsivilkęs gauruotu drabužiu ir apsijuosęs odiniu diržu“, ­ atsakė jie. Jis ištarė: „Tai Elijas Tišbietis.“

⁹ Tada karalius pasiuntė pas jį penkiasdešimtininką su penkiasdešimtine vyrų. Penkiasdešimtininkas užkopė pas Eliją, sėdintį ant kalvos viršūnės, ir tarė jam: „O Dievo vyre, karalius įsako: ‘Nulipk!’“ ¹⁰ Elijas atsakė penkiasdešimtininkui: „Jeigu aš Dievo vyras, tenužengia ugnis iš dangaus ir tesuryja tave ir tavo penkiasdešimtinę.“ Ugnis nužengė iš dangaus ir surijo jį drauge su jo penkiasdešimtine. ¹¹ Karalius pasiuntė pas jį kitą penkiasdešimtininką su penkiasdešimtine vyrų. Užkopęs pas jį, tas kreipėsi: „O Dievo vyre, taip kalbėjo karalius: ‘Tuojau pat nulipk!’“ ¹² Elijas atsakė jam: „Jeigu aš Dievo vyras, tenužengia ugnis iš dangaus ir tesuryja tave ir tavo penkiasdešimtinę.“ Ugnis nužengė iš dangaus ir surijo jį drauge su jo penkiasdešimtine.

¹³ Tada karalius pasiuntė trečią penkiasdešimtininką su penkiasdešimtine. Trečiasis penkiasdešimtininkas užkopė ir priėjęs puolė ant kelių prieš Eliją. „O Dievo vyre, ­ tarė, ­ tebūna brangi tavo akyse mano gyvastis ir gyvastis šių penkiasdešimt tavo tarnų. ¹⁴ Štai ugnis nužengė iš dangaus ir prarijo anuos du penkiasdešimtininkus su jų vyrais. Tad maldauju tavęs: tebūna brangi tavo akyse mano gyvastis.“ ¹⁵ Tada VIEŠPATIES angelas tarė Elijui: „Lipk žemyn su juo. Nebijok.“ Elijas atsikėlė ir nulipo su juo žemyn pas karalių. ¹⁶ Jam tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Kadangi tu siuntei teirautis pasiuntinius pas Ekrono dievą Baal Zebubą, lyg nebūtų Dievo Izraelyje, iš lovos, į kurią atgulei, neišlipsi ir turėsi mirti.“ Ahazijas mirė pagal Dievo žodį, ištartą per Eliją. ¹⁷ Vietoj jo antrais Judo karaliaus Jehoramo, Juozapato sūnaus, metais karaliumi tapo Jehoramas, nes Ahazijas neturėjo sūnaus. ¹⁸ O kiti Ahazijo darbai argi nėra aprašyti Izraelio karalių metraščiuose?

¹ Kai VIEŠPATS ruošėsi paimti Eliją viesulu į dangų, Elijas ir Eliziejus ėjo iš Gilgalo. ² Elijas tarė Eliziejui: „Prašau likti čia, nes VIEŠPATS pasiuntė mane eiti į Betelį.“ ­ „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, ­ atsakė Eliziejus, ­ nepaliksiu tavęs.“ Jiedu atėjo į Betelį. ³ Pranašų mokiniai, buvę Betelyje, išėjo pas Eliziejų ir klausė: „Ar žinai, kad VIEŠPATS paims nuo tavęs šiandien tavo šeimininką?“ ­ „Taip, žinau. Tylėkite!“ ­ atsakė jis.

⁴ Elijas tarė jam: „Eliziejau, prašau likti čia, nes VIEŠPATS pasiuntė mane į Jerichą.“ Bet jis atsakė: „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, nepaliksiu tavęs.“ Jiedu nuėjo į Jerichą. ⁵ Pranašų mokiniai, buvę Jeriche, priėję prie Eliziejaus, klausė: „Ar žinai, kad VIEŠPATS paims nuo tavęs šiandien tavo šeimininką?“ ­ „Taip, žinau. Tylėkite!“ ­ atsakė jis.

⁶ Tada Elijas tarė jam: „Prašau pasilikti čia, nes VIEŠPATS pasiuntė mane eiti prie Jordano.“ ­ „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, ­ atsakė Eliziejus, ­ nepaliksiu tavęs.“ Jiedu ėjo toliau. ⁷ Juos sekė penkiasdešimt vyrų iš pranašų mokinių. Jiedviem sustojus prie Jordano, ir jie sustojo atokiau nuo jų. ⁸ Elijas paėmė savo skraistę ir, susukęs ją, sudavė per vandenį. Vanduo persiskyrė į dešinę ir kairę jiedviem pereiti sausa žeme.

⁹ Jiems perėjus, Elijas tarė Eliziejui: „Sakyk, ką galiu tau padaryti, kol nesu nuo tavęs paimtas.“ ­ „Prašyčiau leisti man paveldėti tavo dvasios dvigubai“, ­ atsakė Eliziejus. ¹⁰ „Sunkaus dalyko prašai, ­ tarė Elijas. ­ Jeigu matysi mane, kai būsiu nuo tavęs paimamas, tau bus šitai suteikta, o jeigu nematysi, tai nebus tau suteikta.“ ¹¹ Jiems einant toliau ir besikalbant, staiga juodu perskyrė ugnies vežimas ir ugningi žirgai. Elijas pakilo viesulu į dangų. ¹² Tai matydamas, Eliziejus sušuko: „Tėve, tėve! Tu, Izraelio kovos vežimai ir raitija!“ Nebematydamas jo, jis griebė savo drabužius ir perplėšė į dvi dalis.

Eliziejus ­ Elijo įpėdinis

¹³ Tada jis pakėlė nukritusią Elijo skraistę ir, sugrįžęs prie Jordano kranto, sustojo. ¹⁴ Paėmęs nukritusią Elijo skraistę, sudavė per vandenį, tardamas: „Kur VIEŠPATS, Elijo Dievas?“ Ir jam sudavus per vandenį, vanduo persiskyrė į dešinę bei kairę, ir jis perėjo. ¹⁵ Pranašų mokiniai, buvę kitoje pusėje ­ Jeriche, tai pamatę, pareiškė: „Elijo dvasia pasilieka su Eliziejumi!“ Atėję jo pasitikti, nusilenkė jam, puldami kniūbsti. ¹⁶ „Štai, ­ jie tarė jam, ­ tavo tarnai turi penkiasdešimt stiprių vyrų. Prašom leisti jiems eiti ieškoti tavo šeimininko. Galbūt VIEŠPATIES dvasia pagavusi jį numetė kur ant kalno ar į kokį slėnį.“­ „Nesiųskite jų!“ ­ atsakė jis. ¹⁷ Bet jie tol primygtinai ragino, kol jis pasakė: „Siųskite!“ Tada jie išsiuntė penkiasdešimt vyrų, kurie ieškojo Elijo tris dienas, bet nerado. ¹⁸ Jiems sugrįžus pas Eliziejų, jam tebesant Jeriche, jis tarė jiems: „Argi nesakiau: ‘Neikite.’“

¹⁹ Kartą miesto gyventojai Eliziejui nusiskundė: „Šis miestas ­ maloni vieta gyventi, kaip viešpats pats matai, bet vanduo blogas ir žemė nederlinga.“ ­ ²⁰ „Atneškite man naują dubenį, ­ paliepė jis, ­ ir įberkite į jį druskos.“ Jie atnešė. ²¹ Tada, nuėjęs prie vandens šaltinio, jis subėrė druską ir tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Aš padarau šį vandenį sveiką. Iš jo nekils daugiau nei mirtis, nei netektis.’“ ²² Vanduo liko sveikas iki šios dienos pagal Eliziejaus ištartą žodį.

²³ Iš ten jis ėjo į Betelį. Jam einant keliu, keletas paauglių išbėgo iš miesto ir ėmė iš jo tyčiotis, šūkaudami: „Plikagalvi, nešdinkis! Plikagalvi, nešdinkis!“ ²⁴ Atsigręžęs jis pasižiūrėjo ir prakeikė juos VIEŠPATIES vardu. Dvi meškos, atėjusios iš miško, sudraskė keturiasdešimt du paauglius. ²⁵ Iš čia jis leidosi į Karmelio kalną, o iš ten sugrįžo į Samariją.