¹ Išgirdusi apie Saliamoną, pagarsėjusį VIEŠPATIES vardo dėka, jo išmėginti sunkiais klausimais atvyko Šebos karalienė. ² Ji atvyko į Jeruzalę su didžiule palyda, su kupranugariais, apkrautais kvepalais, daugybe aukso ir brangakmeniais. Atvykusi pas Saliamoną, ji išsakė jam visa, kas gulėjo ant širdies. ³ Saliamonas atsakė į visus jos klausimus. Nebuvo dalyko, kurio karalius nebūtų žinojęs, ir klausimo, į kurį nebūtų galėjęs atsakyti. ⁴ Matydama visą Saliamono išmintį, rūmus, kuriuos buvo pastatęs, ⁵ stalo valgius bei aplink sėdinčius dvariškius, paslaugas ir apdarą tarnų, taurininkų ir deginamąsias aukas, kurias jis atnašavo VIEŠPATIES Namuose, Šebos karalienė neteko žado.

⁶ Ji tarė karaliui: „Kalbos, kurias girdėjau savo šalyje apie tavo darbus ir išmintį, buvo teisingos, ⁷ bet aš netikėjau kalbomis, kol pati neatvykau ir savo akimis nepamačiau. Tikėk manimi, man nė pusės tiesos nebuvo pasakyta. Tavo išmintis ir gerovė smarkiai viršija kalbas, kurias buvau girdėjusi. ⁸ Laimingi tavo žmonės! Laimingi tavo dvariškiai, nuolat tau tarnaujantys ir tavo išmintį girdintys! ⁹ Tebūna palaimintas VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris parodė tau malonę, pasodindamas tave į Izraelio sostą! Iš amžinos meilės Izraeliui padarė VIEŠPATS tave karaliumi teisingumui ir teisumui vykdyti.“

¹⁰ Tada ji apdovanojo karalių šimtu dvidešimt talentų aukso, daugybe kvepalų ir brangakmenių. Daugiau niekada nebuvo atgabenta tiek kvepalų, kiek Šebos karalienė padovanojo karaliui Saliamonui.

¹¹ Be to, Hiramo laivynas, gabenęs auksą iš Ofyro, atgabeno iš Ofyro daug almugo medienos ir brangakmenių. ¹² Almugo medieną karalius panaudojo VIEŠPATIES Namams ir karaliaus rūmams išpuošti, taip pat giesmininkų lyroms ir arfoms. Tokiõs almugo medienos daugiau nebuvo nei atgabenta, nei matyta iki šios dienos.

¹³ O karalius Saliamonas savo ruožtu davė Šebos karalienei visa, ko ji norėjo ir prašė. Be to, Saliamonas apdovanojo ją iš savo karališko dosnumo. Tada ji sugrįžo drauge su savo dvariškiais į savo šalį.

Saliamono turtai

¹⁴ Aukso, kurį Saliamonas gaudavo kas metai, buvo šeši šimtai šešiasdešimt šeši talentai, ¹⁵ neskaitant to, kuris ateidavo iš pirklių, prekybos tinklo ir visų Arabijos karalių bei krašto valdytojų. ¹⁶ Karalius Saliamonas padarė du šimtus didžiulių skydų iš kalstyto aukso; į kiekvieną skydą suėjo šeši šimtai šekelių aukso. ¹⁷ Jis padarė ir tris šimtus priedangos skydų iš kalstyto aukso; į kiekvieną priedangos skydą suėjo trys minos. Karalius padėjo juos Libano miško rūmuose.

¹⁸ Karalius taip pat padarė puikų sostą iš dramblio kaulo ir aptraukė geriausiu auksu. ¹⁹ Į sostą vedė šeši laiptai, sostas turėjo atkaltę su apskritu viršumi ir atramas prie abiejų sėdynės šonų. Du liūtai stovėjo šalia atramų, ²⁰ o dvylika liūtų stovėjo ant šešių laiptų, po šešis kiekviename šone. Niekada nieko panašaus nebuvo padaryta jokioje karalystėje.

²¹ Be to, visos Saliamono taurės buvo iš aukso ir visi Libano miško rūmų indai buvo iš gryno aukso. Sidabro indų nebuvo. Saliamono dienomis sidabras buvo nieku laikomas. ²² Mat karalius jūroje turėjo Taršišo laivų drauge su Hiramo laivynu. Kartą per trejus metus Taršišo laivai parplaukdavo, atgabendami aukso, sidabro, dramblio kaulo, beždžionių ir povų.

²³ Taip karalius Saliamonas viršijo turtais ir išmintimi visus žemės karalius. ²⁴ Visas pasaulis norėjo pamatyti Saliamoną ir išgirsti išmintį, kurią Dievas buvo įdėjęs jam į širdį. ²⁵ Kiekvienas jų atgabendavo savo metinę duoklę ­ sidabro ir aukso daiktų, drabužių, ginklų ir prieskonių, arklių ir mulų.

²⁶ Saliamonas sutelkė kovos vežimų ir raitelių. Jis turėjo tūkstantį keturis šimtus karo vežimų ir dvylika tūkstančių arklių, kuriuos paskirstė į kovos vežimų miestus ir prie karaliaus Jeruzalėje. ²⁷ Karalius padarė, kad sidabro buvo taip apstu Jeruzalėje kaip akmens ir kedrų, taip apstu kaip sikomoro medžių Šefeloje. ²⁸ Saliamono arkliai buvo gabenami iš Egipto ir Kevės. Karaliaus pirkliai pirkdavo juos iš Kevės nustatyta kaina. ²⁹ Vežimas, atgabentas iš Egipto, kainavo šešis šimtus sidabro šekelių, o arklys ­ šimtą penkiasdešimt. O per karaliaus pirklius savo ruožtu buvo galima jų nugabenti visiems hetitų karaliams ir Aramo karaliams.

¹ Karalius Saliamonas mylėjo daug svetimtaučių moterų, ne tik faraono dukterį, bet ir moabitų, amonitų, edomitų, sidoniečių ir hetitų moteris ² iš tų tautų, apie kurias VIEŠPATS buvo pasakęs izraelitams: „Niekas iš jūsų nesijungs su jais, niekas iš jų nesijungs su jumis, nes jie tikrai nugręš jūsų širdis sekti jų dievus.“ Prie jų Saliamonas prilipo su meile. ³ Saliamonas turėjo septynis šimtus aukštakilmių žmonų ir tris šimtus sugulovių. Tos moterys nugręžė jo širdį.

⁴ Saliamonui pasenus, jo žmonos nugręžė jo širdį kitų dievų link, ir jo širdis nebuvo ištikima VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kaip jo tėvo Dovydo širdis. ⁵ Saliamonas sekė sidoniečių deivę Astartę ir pasibjaurėtiną amonitų Milkomą. ⁶ Taigi Saliamonas darė, kas pikta VIEŠPATIES akyse, ir ištikimai VIEŠPATIES nesekė, kaip darė jo tėvas. ⁷ Tada Saliamonas į rytus nuo Jeruzalės ant kalno pastatė aukštumų alką Kemošui, Moabo bjaurybei, ir Molechui, Amono bjaurybei. ⁸ Tą pat jis padarė visoms savo svetimtautėms žmonoms, atnašaujančioms smilkalus ir aukas savo dievams.

⁹ VIEŠPATS supyko ant Saliamono, nes jo širdis nusigręžė nuo VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, kuris buvo du kartus jam pasirodęs. ¹⁰ Nors buvo jam įsakyta šiuo reikalu, kad nesektų kitų dievų, jis nesilaikė to, ką VIEŠPATS buvo įsakęs. ¹¹ Todėl VIEŠPATS tarė Saliamonui: „Kadangi tu taip norėjai, nesilaikei mano Sandoros ir įstatų, kuriuos tau daviau, aš tikrai atplėšiu nuo tavęs karalystę ir atiduosiu ją vienam iš tavo tarnų. ¹² Bet dėl tavo tėvo Dovydo to nedarysiu tavo dienomis. Iš tavo sūnaus rankos ją atplėšiu. ¹³ Tačiau visos karalystės neatplėšiu dėl savo tarno Dovydo ir dėl Jeruzalės, kurią išsirinkau. Tavo sūnui duosiu vieną giminę.“

Saliamono priešai

¹⁴ VIEŠPATS pažadino Saliamonui priešą ­ Hadadą Edomitą iš Edomo karališkos šeimos. ¹⁵ Anksčiau, Dovydui užėmus Edomą, kariuomenės vadas Joabas, nužygiavęs laidoti žuvusiųjų, išžudė Edome visus vyriškius. ¹⁶ Joabas ir visas Izraelis ten išbuvo šešis mėnesius, kol išžudė Edome visus vyriškius. ¹⁷ Bet Hadadas drauge su keletu edomitų, savo tėvo tarnų, išsigelbėjo ir pabėgo į Egiptą. Tuomet Hadadas buvo mažas berniukas. ¹⁸ Iškeliavę iš Midjano, jie atėjo į Paraną ir pasiėmė su savimi iš Parano daugiau vyrų. Taip jie atėjo į Egiptą pas faraoną, Egipto karalių. Jis davė Hadadui namus, paskyrė jam išlaikymą ir dovanojo ūkį. ¹⁹ Hadadas įgijo tokią didelę malonę faraono akyse, kad šis davė jam žmona savo svainę, karalienės Tachpenesės seserį. ²⁰ Tachpenesės sesuo pagimdė jam sūnų Genubatą, ir Tachpenesė augino jį faraono rūmuose. Taigi Genubatas buvo faraono rūmuose tarp faraono vaikų. ²¹ Egipte išgirdęs, kad Dovydas užmigo su savo protėviais, o kariuomenės vadas Joabas mirė, Hadadas tarė faraonui: „Leisk man išvykti, noriu keliauti į savo šalį.“ ­ ²² „O ko tau pas mane trūksta, ­ atsakė faraonas, ­ kad ūmai panorai keliauti į savo šalį?“ ­ „Nieko, ­ atsakė Hadadas, ­ bet, nepaisant to, leisk man keliauti!“

²³ Kitas priešas, Dievo pažadintas Saliamonui, buvo Eljados sūnus Rezonas, kuris buvo pabėgęs nuo savo šeimininko Cobos karaliaus Hadadezero. ²⁴ Subūręs prie savęs vyrų, jis tapo gaujos vadu po Dovydo žudynių. Nuėję į Damaską ir ten įsikūrę, jie padarė jį Damasko karaliumi. ²⁵ Jis buvo Izraelio priešas per visas Saliamono dienas, darydamas žalą kaip Hadadas. Izraelį jis niekino ir karaliavo Arame.

²⁶ Saliamono tarnyboje buvo Nebato sūnus Jeroboamas, efraimas iš Ceredos, sūnus vienos našlės, vardu Cerūva. Jis pakėlė ranką prieš karalių. ²⁷ Priežastis, dėl kurios jis pakėlė ranką prieš karalių, buvo tokia. Saliamonas statė Miloją ir taisė spragą savo tėvo Dovydo miesto sienoje. ²⁸ O tas Jeroboamas buvo labai sugebąs vyras. Pamatęs, kad šis jaunas vyras gabus, Saliamonas paskyrė jį vadovauti visiems Juozapo namų lažo darbams.

²⁹ Atsitiko taip, kad kartą Jeroboamas ėjo iš Jeruzalės, ir šilojietis pranašas Ahija pasitiko jį kelyje. Ahija buvo apsivilkęs nauju drabužiu. Jiedviem esant vieniems laukuose, ³⁰ Ahija čiupo naująjį drabužį, kurį vilkėjo, ir suplėšė jį į dvylika gabalų. ³¹ „Imk dešimt gabalų, ­ tarė jis Jeroboamui, ­ nes taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Tikėk manimi, aš išplėšiu iš Saliamono rankos karalystę ir duosiu tau dešimt giminių. ³² Dėl mano tarno Dovydo ir dėl Jeruzalės, dėl miesto, kurį išsirinkau iš visų Izraelio giminių, jam liks viena giminė. ³³ Dešimt duosiu tau, nes jis paliko mane ir garbino sidoniečių deivę Astartę, Moabo dievą Kemošą bei Amono dievą Milkomą, bet nėjo mano keliais, nedarė, kas dora mano akyse, ir nesilaikė mano įstatų bei įsakų, kaip darė jo tėvas Dovydas. ³⁴ Nepaisant to, visos karalystės iš jo neatimsiu, bet laikysiu jį karaliumi per visas jo gyvenimo dienas dėl savo tarno Dovydo, kurį išsirinkau ir kuris laikėsi mano įsakymų ir įstatų. ³⁵ Bet iš jo sūnaus rankos karalystę atimsiu ir ją, tas dešimt giminių, atiduosiu tau. ³⁶ Jo sūnui duosiu vieną giminę, kad mano tarnas Dovydas visada turėtų žibintą priešais mane Jeruzalėje, mieste, kurį išsirinkau savo vardo buveine. ³⁷ Paimsiu tave, kad valdytumei visa, kaip tavo širdis trokšta. Tu būsi Izraelio karalius. ³⁸ Jeigu būsi klusnus visur, kur tau įsakau, eisi mano keliais ir darysi, kas dora mano akyse, laikydamasis mano įstatų ir įsakymų, kaip darė mano tarnas Dovydas, aš būsiu su tavimi, pastatysiu tau tvirtus namus, kaip pastačiau Dovydui, ir atiduosiu tau Izraelį. ³⁹ Už tą nuodėmę pažeminsiu Dovydo palikuonis, bet ne amžinai.’“

⁴⁰ Todėl Saliamonas bandė Jeroboamą užmušti, bet Jeroboamas skubiai pabėgo į Egiptą, pas Egipto karalių Šišaką, ir išbuvo Egipte iki Saliamono mirties.

Saliamono mirtis

⁴¹ Kiti Saliamono darbai ­ visa, ką jis darė ir jo išmintis ­ argi nėra aprašyta Saliamono metraščių knygoje? ⁴² Jeruzalėje Saliamonas valdė visą Izraelį keturiasdešimt metų. ⁴³ Saliamonas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas savo tėvo Dovydo mieste. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Rehabeamas.

¹ Rehabeamas nuvyko į Sichemą, nes visas Izraelis buvo suėjęs į Sichemą paskelbti jį karaliumi. ² Nebato sūnus Jeroboamas sužinojo apie tai dar Egipte. Mat Jeroboamas buvo pabėgęs nuo karaliaus Saliamono ir apsigyvenęs Egipte. ³ Buvo pasiųsti žmonės jo pašaukti. Jeroboamas ir visa Izraelio sueiga atėjo ir kalbėjo Rehabeamui: ⁴ „Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą. Tad dabar palengvink savo tėvo kietą lažą ir jo uždėtąjį sunkų jungą, ir mes tau tarnausime.“ ⁵ Rehabeamas atsakė jiems: „Eikite ir po trijų dienų sugrįžkite pas mane.“

Žmonėms nuėjus, ⁶ karalius Rehabeamas tarėsi su seniūnais, tarnavusiais jo tėvui Saliamonui dar tam gyvam esant, sakydamas: „Kaip patariate šiems žmonėms atsakyti?“ ⁷ Jie kalbėjo jam, tardami: „Jeigu šiandien būsi šios tautos tarnas ir jiems tarnausi, jeigu atsakysi jiems maloniais žodžiais, jie bus tavo tarnai amžinai.“ ⁸ Rehabeamas seniūnų duoto patarimo nepaisė, bet tarėsi su jaunais vyrais, kurie buvo su juo augę ir dabar jam tarnavo. ⁹ Jų klausė: „Ką patariate atsakyti tautai, kuri man sako: ‘Palengvink jungą, kurį mums uždėjo tavo tėvas’?“ ¹⁰ Jauni vyrai, augę drauge su juo, atsakė jam: „Tautai, kuri tavęs prašo: ‘Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą, bet tu turi jį palengvinti’, ­ privalai taip kalbėti: ‘Mano mažylis pirštas storesnis už mano tėvo juosmenį. ¹¹ Mano tėvas uždėjo jums sunkų jungą, o aš prie to jungo dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais.’“

¹² Jeroboamas ir visi žmonės sugrįžo pas Rehabeamą trečią dieną kaip karalius buvo sakęs: „Sugrįžkite trečią dieną.“ ¹³ Žmonėms karalius atsakė šiurkščiai, nepaisydamas patarimo, kurį jam buvo davę seniūnai. ¹⁴ Sekdamas jaunųjų vyrų patarimu, jis tarė jiems: „Mano tėvas jūsų jungą padarė sunkų, o aš prie to jungo dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais.“ ¹⁵ Karalius neišklausė žmonių, nes taip buvo VIEŠPATIES skirta, idant jis įvykdytų žodį, kurį VIEŠPATS buvo ištaręs per Ahiją Šilojietį Nebato sūnui Jeroboamui.

¹⁶ Kai visas Izraelis pamatė, kad karalius nenori jų išklausyti, žmonės, karaliui atsakydami, tarė:

„Kokia mums dalis Dovyde?

Nėra paveldo Jesės sūnuje!

Izraeli, į savo palapines!

Dabar, Dovydai, rūpinkis savo namais!“

Visas Izraelis nuėjo į savo palapines. ¹⁷ Bet Rehabeamas ir toliau valdė izraelitus, gyvenančius Judo miestuose.

¹⁸ Karalius Rehabeamas pasiuntė Adoramą, tuomet buvusį lažo darbų vykdytoju, bet visas Izraelis užmušė jį akmenimis. Tada karalius paskubomis šoko į vežimą ir pabėgo į Jeruzalę. ¹⁹ Taip Izraelis ir kėlė maištą prieš Dovydo namus iki šios dienos.

²⁰ Kai visas Izraelis išgirdo, kad Jeroboamas sugrįžo, jie išsiuntė žmones pašaukti jo į sueigą ir padarė jį viso Izraelio karaliumi. Tik Dovydo giminė liko ištikima Dovydo namams.

²¹ Sugrįžęs į Jeruzalę, Rehabeamas sutelkė visus Judo namus ir Benjamino giminę ­ šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių rinktinių karių ­ kovoti su Izraeliu ir sugrąžinti karalystę Saliamono sūnui Rehabeamui. ²² Bet Dievo vyrą Šemają pasiekė Dievo žodis: ²³ „Sakyk Judo karaliui Rehabeamui, visiems Judo namams ir likusiems tautos žmonėms: ²⁴ ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Nežygiuosite kovoti su savo giminėmis izraelitais. Tegrįžta kiekvienas į savo namus, nes aš tai padariau!’“ Tad jie paklausė VIEŠPATIES žodžio ir sugrįžo namo, kaip VIEŠPATS buvo liepęs.

²⁵ Jeroboamas įtvirtino Sichemą Efraimo aukštumose ir ten gyveno. Išsikėlęs iš ten, jis įtvirtino Penuelį. ²⁶ Širdyje Jeroboamas baiminosi: „O jei karalystė ims ir sugrįš Dovydo namams? ²⁷ Jei ši tauta ir toliau eis atnašauti aukų VIEŠPAČIUI Jeruzalėje, šios tautõs žmonių širdys vėl sugrįš pas jų valdovą Judo karalių Rehabeamą. Mane jie nužudys ir sugrįš pas Judo karalių Rehabeamą!“ ²⁸ Pasitaręs karalius padarė du aukso veršius. Žmonėms jis tarė: „Gana ilgai ėjote į Jeruzalę. Izraeli, štai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!“ ²⁹ Vieną jų pastatė Betelyje, o kitą ­ Dane. ³⁰ Tai vedė į nuodėmę, nes žmonės ėjo į Betelį ir Daną šių veršių pagarbinti. ³¹ Jis statė ir šventyklas aukštumų alkuose bei skyrė kunigus iš žmonių, kurie nebuvo kilę iš Levio giminės. ³² Jeroboamas įvedė iškilmę aštunto mėnesio penkioliktą dieną, panašią į iškilmę Judo žemėje, ir atnašavo aukas ant aukuro. Taip jis darė Betelyje, atnašaudamas savo padarytiems veršiams. Į Betelį paskyrė kunigus aukštumų alkuose, kuriuos buvo pastatęs. ³³ Aštunto mėnesio ­ to mėnesio, kurį savo širdyje buvo sumanęs įvesti iškilmę izraelitams ­ penkioliktą dieną Jeroboamas užkopė atnašauti aukos ant aukuro, kurį buvo pastatęs Betelyje.

⁰ Jeroboamui stovint prie aukuro atnašauti smilkalų, ¹ į Betelį iš Judo, VIEŠPATIES liepiamas, atėjo vienas Dievo vyras. ² VIEŠPATIES įsakymu jis pasmerkė aukurą, tardamas: „Aukure, aukure! Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Dovydo namams gims sūnus, vardu Jošijas. Jis atnašaus ant tavęs aukštumų alkų kunigus, deginančius ant tavęs smilkalus. Ant tavęs bus deginami žmonių kaulai.’“ ³ Tą pačią dieną jis davė ženklą, tardamas: „Štai ženklas, kad VIEŠPATS kalbėjo: ‘Šis aukuras bus sugriautas ir ant jo esantys pelenai išžarstyti.’“ ⁴ Išgirdęs, kaip Dievo vyras pasmerkė Betelio aukurą, karalius Jeroboamas ištiesė ranką nuo aukuro, tardamas: „Suimkite jį!“ Bet ištiesta į Dievo vyrą ranka sustingo, ir Jeroboamas nebegalėjo jos sulenkti. ⁵ Be to, ir aukuras sugriuvo, ir pelenai buvo išžarstyti pagal ženklą, kurį VIEŠPATIES įsakymu buvo davęs Dievo vyras. ⁶ „Prašau maldauti VIEŠPATIES, savo Dievo, malonės, ­ tarė karalius Dievo vyrui, ­ ir melstis už mane, kad ranka man būtų sugrąžinta.“ Dievo vyras maldavo VIEŠPATĮ, ir karalius vėl galėjo sulenkti ranką. Ji tapo tokia, kokia buvo pirma. ⁷ Tada karalius kalbino Dievo vyrą: „Eikš su manimi į namus ir atsigaivink. Duosiu tau dovaną.“ ⁸ Bet Dievo vyras atsakė karaliui: „Nors man duotumei pusę savo karalystės, neisiu su tavimi. Šioje vietoje nevalgysiu duonos ir negersiu vandens, ⁹ nes taip man buvo VIEŠPATIES liepta: ‘Nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei keliu, kuriuo atėjai, grįši.’“ ¹⁰ Tad Dievo vyras nuėjo kitu keliu. Keliu, kuriuo į Betelį buvo atėjęs, negrįžo.

¹¹ Betelyje gyveno senas pranašas. Atėję jo sūnūs papasakojo jam visa, ką Dievo vyras tą dieną buvo padaręs Betelyje. Jie pakartojo tėvui ir žodžius, kuriuos jis buvo pasakęs karaliui. ¹² „Kuriuo keliu jis nuėjo?“ ­ paklausė tėvas. Jo sūnūs parodė jam kelią, kuriuo buvo nuėjęs iš Judo atėjęs Dievo vyras. ¹³ Tada jis tarė savo sūnums: „Pabalnokite man asilą.“ Jie pabalnojo jam asilą, ir pranašas, sėdęs ant jo, ¹⁴ išjojo paskui Dievo vyrą. Suradęs jį sėdintį po ąžuolu, paklausė: „Ar tu tas Dievo vyras, kuris atėjo iš Judo?“ Jis atsakė: „Taip, tai aš.“ ­ ¹⁵ „Eikš su manimi, ­ tarė jam pranašas, ­ ir ko nors užvalgyk.“ ¹⁶ Bet jis atsakė: „Negaliu nei grįžti su tavimi, nei pas tave užeiti. Šioje vietoje aš nevalgysiu duonos ir negersiu vandens, ¹⁷ nes man buvo VIEŠPATIES liepta: ‘Nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei keliu, kuriuo atėjai, grįši.’“ ¹⁸ ­ „Ir aš esu pranašas, kaip ir tu, ­ kalbėjo jam pranašas, ­ man VIEŠPATIES įsakymu angelas tarė: ‘Parsivesk jį atgal į namus duonos pavalgyti ir vandens atsigerti.’“ Bet pranašas jam melavo. ¹⁹ Tada Dievo vyras sugrįžo su juo, ir jo namuose valgė duonos ir gėrė vandens.

²⁰ Jiems sėdint prie stalo, VIEŠPATIES žodis pasiekė atgal jį parvedusį pranašą. ²¹ Atėjusiam iš Judo Dievo vyrui jis paskelbė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Kadangi neklausei VIEŠPATIES žodžio ir nesilaikei įsakymo, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, buvo tau davęs, ²² bet sugrįžai ir valgei duonos bei gėrei vandens vietoje, apie kurią tau sakiau: ‘Ten nevalgysi duonos ir negersi vandens’, ­ tavo kūnas niekada nepasieks tavo protėvių kapo.’“

²³ Dievo vyrui pavalgius duonos ir atsigėrus vandens, jam buvo pabalnotas jį parvedusio pranašo asilas, ²⁴ ir jis leidosi į kelionę. Kelyje jį užpuolė liūtas ir sudraskė. Jo kūnas liko tįsoti ant kelio, o šalia lavono stovėjo asilas ir tupėjo liūtas. ²⁵ Eidami pro šalį, žmonės matė ant kelio tįsantį lavoną ir šalia tupintį liūtą. Nuėję į miestą, kuriame gyveno senasis pranašas, apie tai papasakojo. ²⁶ Dievo vyrą atgal parvedęs pranašas, tai išgirdęs, tarė: „Tai Dievo vyras, kuris nepaisė Dievo žodžio. Užtat VIEŠPATS ir atidavė jį liūtui, kuris jį sudraskė ir užmušė, kaip buvo jam sakęs VIEŠPATS.“ ²⁷ Savo sūnums pranašas tarė: „Pabalnokite man asilą.“ Pabalnojus asilą, ²⁸ jis išjojo ir surado ant kelio tįsantį kūną su asilu ir liūtu prie lavono. Liūtas lavono neėdė ir asilo nedraskė. ²⁹ Pranašas paėmė Dievo vyro kūną ir, užkėlęs ant asilo, pargabeno į miestą apraudoti ir palaidoti. ³⁰ Kūną paguldė į savo paties kapą. Raudodamas jį apverkė: „Ak, mano broli!“ ³¹ Dievo vyrą palaidojęs pranašas savo sūnums tarė: „Kai mirsiu, palaidokite mane kape, kuriame palaidotas Dievo vyras, mano kaulus paguldykite šalia jo kaulų, ³² nes žodis, kurį jis paskelbė VIEŠPATIES įsakymu prieš Betelio aukurą ir prieš visus aukštumų alkus, esančius Samarijoje, tikrai išsipildys.“

³³ Net po šio įvykio Jeroboamas negrįžo iš savo nedoro kelio, bet ir toliau skyrė kunigus aukštumų alkams iš paprastų žmonių. Kas tik norėjo būti kunigu, būdavo pašventinamas aukštumų alkams. ³⁴ Taip Jeroboamo namai užsitraukė nuodėmę, už kurią turėjo būti sunaikinti ir nušluoti nuo žemės veido.