¹ Karalius Dovydas buvo pasenęs ir amžingas ir, nors patalais apklotas, sušilti nebegalėdavo. ² Jo dvariškiai vienas po kito kalbėjo jam: „Leisk mums surasti savo viešpačiui karaliui jauną mergelę. Tetarnauja ji karaliui ir tebūna jo slaugė. Temiega ji tavo glėbyje, kad mūsų viešpačiui karaliui būtų šilta.“ ³ Paieškoję gražios mergaitės visoje Izraelio žemėje, jie surado Abišagą Šunemietę ir atvedė pas karalių. ⁴ Mergaitė buvo labai graži. Ji tapo karaliaus slauge ir tarnavo jam, bet karalius su ja nesuėjo.

⁵ Tuo tarpu Hagitos sūnus Adonijas aukštinosi, sakydamas: „Aš būsiu karaliumi!“ Jis pasirūpino sau vežimų ir raitelių bei penkiasdešimt vyrų bėgikų palydą. ⁶ Tėvas niekada nebuvo jo baręs ar klausęs: „Kodėl taip elgiesi?“ Adonijas buvo gimęs po Abšalomo ir labai dailios išvaizdos. ⁷ Jis pasitarė su Cerujos sūnumi Joabu ir kunigu Abjataru; jiedu rėmė Adoniją. ⁸ Bet kunigas Cadokas, Jehojados sūnus Benajas, pranašas Natanas, Šimis, Rėjas ir Dovydo galiūnai Adonijo nepalaikė.

⁹ Prie Zoheleto akmens netoli En Rogelio Adonijas surengė avių, jaučių ir nupenėtų veršių aukojimo iškilmę. Jis susikvietė visus savo brolius, karaliaus sūnus, ir visus Judo giminės karaliaus dvariškius, ¹⁰ bet nepakvietė nei pranašo Natano, nei Benajo, nei galiūnų, nei savo brolio Saliamono.

Saliamonas skelbiamas karaliumi

¹¹ Natanas kreipėsi į Saliamono motiną Batšebą: „Ar negirdėjai, kad Hagitos sūnus Adonijas tapo karaliumi, o mūsų viešpats Dovydas apie tai nė nežino? ¹² Tad prašyčiau paklausyti mano patarimo, eiti gelbėti savo gyvastį ir gyvastį savo sūnaus Saliamono. ¹³ Tučtuojau eik pas karalių Dovydą ir sakyk: ‘Mano viešpatie karaliau, argi neprisiekei savo tarnaitei, tardamas: „Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karaliumi, jis sėdės mano soste“? Tad kodėl Adonijas tapo karaliumi?’ ¹⁴ Tuomet, tau dar tebekalbant su karaliumi, įeisiu aš ir patvirtinsiu po tavęs, ką tu pasakei.“

¹⁵ Batšeba įėjo pas karalių į kambarį. Karalius buvo labai senas. Abišaga Šunemietė tuo metu jam patarnavo. ¹⁶ Batšeba žemai nusilenkė, pareikšdama pagarbą karaliui. „Ko norėtum?“ ­ paklausė karalius. ¹⁷ Ji atsakė: „Mano viešpatie, tu prisiekei savo tarnaitei VIEŠPAČIU, savo Dievu, tardamas: ‘Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karaliumi, jis sėdės mano soste.’ ¹⁸ Bet dabar, žiūrėk, Adonijas pasidarė karaliumi, nors tu, mano viešpatie karaliau, nieko apie tai nežinai. ¹⁹ Surengęs jaučių, nupenėtų veršių bei gausybės avių aukojimo iškilmę, jis pasikvietė visus karaliaus vaikus, kunigą Abjatarą ir kariuomenės vadą Joabą, bet tavo tarno Saliamono nepakvietė. ²⁰ Taigi visos Izraelio akys žiūri į tave, viešpatie karaliau, kad jiems pasakytum, kas po tavęs turi sėdėti mano viešpaties karaliaus soste. ²¹ Antraip, mano viešpačiui karaliui užmigus su protėviais, aš ir mano sūnus Saliamonas būsime laikomi nusikaltusiais.“

²² Dar jai tebesikalbant su karaliumi, atėjo pranašas Natanas. ²³ Karaliui buvo pranešta: „Štai pranašas Natanas.“ Įėjęs pas karalių, jis pareiškė pagarbą karaliui, nusilenkdamas iki žemės. ²⁴ Natanas tarė: „Mano viešpatie karaliau, ar tu pasakei: ‘Po manęs Adonijas bus karaliumi, jis sėdės mano soste’? ²⁵ Juk šiandien jis nuėjo ir surengė jaučių, nupenėtų veršių ir gausybės avių aukojimo iškilmę, sukviesdamas visus karaliaus vaikus, kariuomenės vadą Joabą ir kunigą Abjatarą. Kaip tik dabar jie, valgydami ir gerdami jo akivaizdoje, šaukia: ‘Tegyvuoja karalius Adonijas!’ ²⁶ Bet nei manęs, tavo tarno, nei kunigo Cadoko, nei Jehojados sūnaus Benajo, nei tavo tarno Saliamono jis nepakvietė. ²⁷ Ar tai buvo padaryta mano viešpaties karaliaus įsakymu, nenurodant savo tarnui, kas turėtų po jo sėdėti mano viešpaties karaliaus soste?“

²⁸ Karalius Dovydas atsakė: „Pašaukite pas mane Batšebą!“ Jai atėjus karaliaus akivaizdon ir atsistojus prieš karalių, ²⁹ karalius prisiekė, tardamas: „Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išgelbėjo mane iš visų nelaimių! ³⁰ Kaip aš tau prisiekiau VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu: ‘Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karalius, vietoj manęs jis sėdės mano soste’, ­ taip šiandien ir įvykdysiu.“ ³¹ Tada Batšeba nusilenkė iki žemės, reikšdama karaliui pagarbą, ir tarė: „Amžinai tegyvuoja mano viešpats karalius Dovydas!“

³² Karalius Dovydas tarė: „Pašaukite pas mane kunigą Cadoką, pranašą Nataną ir Jehojados sūnų Benają!“ Jiems atėjus karaliaus akivaizdon, ³³ karalius tarė: „Pasiimkite savo valdovo tarnus, užsodinkite mano sūnų Saliamoną ant mano mulo ir nuveskite prie Gihono. ³⁴ Tepatepa jį Izraelio karaliumi kunigas Cadokas ir pranašas Natanas. Tuomet pūskite ragą ir šaukite: ‘Tegyvuoja karalius Saliamonas!’ ³⁵ Atžygiuokite tada paskui jį. Teateina jis ir teatsisėda į mano sostą. Karaliumi vietoj manęs bus jis, nes aš jį paskyriau valdovu Izraeliui ir Judui.“ ­ ³⁶ „Tebūna taip, ­ atsakė Jehojados sūnus Benajas karaliui, ­ tepatvirtina tai VIEŠPATS, mano viešpaties karaliaus Dievas. ³⁷ Kaip VIEŠPATS buvo su mano viešpačiu karaliumi, taip tebūna jis su Saliamonu. Teišaukština jo sostą net labiau už mano viešpaties karaliaus Dovydo sostą.“

³⁸ Tada kunigas Cadokas, pranašas Natanas, Jehojados sūnus Benajas ir keretai bei peletai nuėjo, užsodino Saliamoną ant karaliaus Dovydo mulo ir nuvedė prie Gihono. ³⁹ Ten kunigas Cadokas, paėmęs iš Padangtės aliejaus ragą, patepė Saliamoną. Po to jie papūtė ragą, ir visi žmonės sušuko: „Tegyvuoja karalius Saliamonas!“ ⁴⁰ Tada visi žmonės žygiavo paskui jį, pūsdami trimitus ir džiūgaudami, kad nuo jų triukšmo net žemė plyšo.

⁴¹ Išgirdę tą triukšmą, Adonijas ir visi jo svečiai jau buvo baigę vaišintis. Girdėdamas rago gaudesį, Joabas tarė: „Kodėl ūžauja miestas?“ ⁴² Jam dar tebekalbant, atėjo kunigo Abjataro sūnus Jehonatanas. „Eik šen, ­ tarė Adonijas, ­ juk esi patikimas vyras. Tu tikrai atneši gerų žinių.“ ⁴³ Jehonatanas atsakė Adonijui: „Deja ne, nes mūsų viešpats karalius Dovydas karaliumi padarė Saliamoną. ⁴⁴ Su juo karalius pasiuntė kunigą Cadoką, pranašą Nataną, Jehojados sūnų Benają ir keretus bei peletus; jie užsodino jį ant karaliaus mulo; ⁴⁵ kunigas Cadokas ir pranašas Natanas patepė jį karaliumi prie Gihono; iš ten jie žygiavo taip džiūgaudami, kad visas miestas ūžavo. Tą triukšmą girdėjote. ⁴⁶ Dabar karaliaus soste jau sėdi Saliamonas. ⁴⁷ Be to, karaliaus dvariškiai, atėję mūsų karaliaus Dovydo pasveikinti, sakė: ‘Tepadaro Dievas Saliamono vardą garsesnį už tavo vardą, teišaukština jo sostą labiau už tavo sostą.’ O karalius, savo guolyje pagarbinęs Dievą, ⁴⁸ šitaip meldėsi: ‘Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris parūpino mano sostui įpėdinį, kol dar mano akys gali matyti.’“

⁴⁹ Nusigandę visi Adonijo svečiai pakilo, ir kiekvienas nuėjo savo keliu. ⁵⁰ Bijodamas Saliamono, Adonijas tučtuojau nuėjo [į Padangtę] ir laikėsi aukuro ragų. ⁵¹ Saliamonui buvo pranešta: „Adonijas bijo Saliamono ir laikosi aukuro ragų, sakydamas: ‘Tegu karalius Saliamonas man pirma prisiekia, kad neužmuš savo tarno kalaviju.’“ ⁵² Saliamonas atsakė: „Jeigu jis dorai elgsis, nė vienas plaukas jam nuo galvos nenukris žemėn, bet jeigu užsitrauks kaltę, turės mirti.“ ⁵³ Karalius Saliamonas pasiuntė žmones paimti jį nuo aukuro. Atėjęs jis išreiškė pagarbą karaliui Saliamonui, o Saliamonas tarė: „Eik į savo namus.“

¹ Artinantis Dovydo mirties dienai, jis davė savo sūnui Saliamonui nurodymų, tardamas: ² „Baigiasi mano žemiškasis kelias. Būk stiprus ir elkis kaip vyras! ³ Laikykis VIEŠPATIES paliepimų, eidamas jo keliais ir laikydamasis jo įstatų, įsakymų, įsakų ir pamokymų, kaip parašyta Mozės Įstatyme, idant tau sektųsi visa, kad ir ką darytum, ir visur, kad ir kur eitum. ⁴ Tada VIEŠPATS įvykdys man duotą pažadą: ‘Jeigu tavo palikuonys bus atidūs savo kelyje ir elgsis ištikimai mano akivaizdoje visa savo širdimi ir visa savo gyvastimi, nestigs tau niekada palikuonio Izraelio soste.’

⁵ Be to, tu taip pat žinai, ką man padarė Cerujos sūnus Joabas, kaip jis pasielgė su dviem Izraelio kariuomenės vadais ­ Nero sūnumi Abneru ir Jetero sūnumi Amasa. Jis užmušė juos, taikos metu keršydamas už kraują, kuris buvo pralietas kare, sutepdamas savo juosmens diržą ir savo kojų sandalus. ⁶ Pasielk pagal savo išmintį, bet neleisk jo žilai galvai nužengti į Šeolą ramybėje.

⁷ O Barzilajo Gileadiečio sūnums rodyk ištikimą meilę, nes taip jie sutiko mane, kai bėgau nuo tavo brolio Abšalomo. Tebūna jie tarp valgančiųjų prie tavo stalo.

⁸ Tu turi pas save taip pat Geros sūnų Šimį, benjaminą iš Bahurimų, apmėčiusį mane baisiais keiksmais tą dieną, kai ėjau į Mahanaimus. Bet jam atėjus prie Jordano manęs pasitikti, aš prisiekiau jam VIEŠPAČIU: ‘Kalaviju tavęs neužmušiu.’ ⁹ Tad nelaikyk jo nekaltu, nes esi išmintingas vyras. Tu žinosi, kaip su juo pasielgti ir nusiųsti jo žilą galvą į Šeolą kraujyje.“

¹⁰ Taigi Dovydas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste. ¹¹ Izraelio karaliumi Dovydas buvo keturiasdešimt metų: Hebrone karaliavo septynerius metus ir Jeruzalėje trisdešimt trejus metus. ¹² Saliamonas sėdėjo savo tėvo Dovydo soste, ir jo valdžia buvo įtvirtinta.

Saliamonas Dovydo soste

¹³ Hagitos sūnus Adonijas atėjo pas Saliamono motiną Batšebą. „Ar tu ateini taikingai?“ ­ paklausė ji. „Taikingai, ­ atsakė jis. ¹⁴ Tada tarė: ­ Turiu į tave reikalą.“ ­ „Kalbėk“, ­ paliepė ji. ¹⁵ „Tu žinai, ­ kalbėjo jis, ­ kad karalystė priklausė man ir visas Izraelis tikėjosi, kad aš būsiu karaliumi. Bet karalystė perėjo mano broliui, nes VIEŠPATS jam ją skyrė. ¹⁶ O dabar aš turiu į tave vieną prašymą. Neatstumk manęs.“ ­ „Sakyk“, ­ tarė ji. ¹⁷ Adonijas kalbėjo: „Prašyčiau pakalbėti su karaliumi Saliamonu ­ juk jis tau nieko neatsakys, ­ kad duotų man žmona Abišagą Šunemietę.“ ­ ¹⁸ „Gerai, ­ atsakė Batšeba, ­ aš pasikalbėsiu dėl tavęs su karaliumi.“

¹⁹ Batšeba nuėjo pas karalių Saliamoną pasikalbėti dėl Adonijo. Karalius pakilo pasitikti ir nusilenkė jai. Tuomet atsisėdo soste ir paliepė pastatyti kitą sostą motinai karalienei. Ji atsisėdo jo dešinėje. ²⁰ „Turiu į tave vieną mažutį prašymą, ­ tarė ji, ­ neatsisakyk man jį įvykdyti.“ ­ „Prašyk, mano motina, ­ tarė jai karalius, ­ aš tavęs neatstumsiu.“ ²¹ Ji tarė: „Tebūna duota šunemietė Abišaga kaip žmona tavo broliui Adonijui.“ ²² Karalius Saliamonas atsakė motinai: „Kam gi prašai Adonijui Abišagos Šunemietės? Prašyk jam ir karalystės! Juk jis mano vyresnysis brolis, ir kunigas Abjataras bei Cerujos sūnus Joabas jo pusėje.“ ²³ Saliamonas prisiekė VIEŠPAČIU, tardamas: „Dievas man tai tepadaro ir teprideda, jei už šį sumanymą Adonijas neužmokės savo gyvastimi! ²⁴ Todėl dabar, kaip gyvas VIEŠPATS, kuris paskyrė mane ir pasodino į mano tėvo Dovydo sostą, kuris, kaip buvo pažadėjęs, padarė man namus, dar šiandien Adonijas bus nubaustas mirtimi!“ ²⁵ Tad karalius Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają įvykdyti bausmę. Taip anas ir mirė.

²⁶ O kunigui Abjatarui karalius tarė: „Eik į savo ūkį Anatote! Nors esi vertas mirties, šį kartą mirtimi tavęs nebausiu, nes nešei mano VIEŠPATIES Dievo Skrynią mano tėvo Dovydo priešakyje ir pakėlei visus sunkumus, kuriuos mano tėvas kentėjo. ²⁷ Saliamonas pašalino Abjatarą iš VIEŠPATIES kunigo tarnybos, taip įvykdydamas VIEŠPATIES žodį, kurį jis buvo ištaręs apie Elio namus Šilojyje.

²⁸ Apie tai sužinojęs, Joabas nubėgo į VIEŠPATIES Padangtę ir laikėsi aukuro ragų. Mat Joabas buvo rėmęs Adoniją, nors Abšalomo ir nebuvo rėmęs. ²⁹ Kai Saliamonui buvo pranešta: „Joabas nubėgo į VIEŠPATIES Padangtę ir yra ten šalia aukuro“, ­ Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają, tardamas: „Eik ir paguldyk jį!“ ³⁰ Benajas nuėjo į VIEŠPATIES Padangtę ir tarė: „Taip įsako karalius: ‘Išeik!’“ ­ „Neišeisiu! ­ atsakė jis, ­ mirsiu čia!“ Tada Benajas pranešė karaliui: „Taip kalbėjo Joabas ir taip man atsakė.“ ³¹ Karalius tarė jam: „Daryk, kaip jis pasakė. Užmušk ir palaidok jį. Nuimk nuo manęs ir mano tėvo namų kaltę už kraują, kurį Joabas išliejo be reikalo. ³² Taip VIEŠPATS sugrąžins jo kraujo kaltę jam ant galvos, nes, mano tėvui nežinant, jis nužudė kalaviju du už save doresnius ir geresnius vyrus ­ Nero sūnų Abnerą, Izraelio kariuomenės vadą, ir Jetero sūnų Amasą, Judo kariuomenės vadą. ³³ Tekrinta jų kraujo kaltė amžinai ant Joabo ir jo palikuonių, o palaima iš VIEŠPATIES tebūna amžinai su Dovydu, jo palikuonimis, namais ir sostu.“ ³⁴ Jehojados sūnus Benajas vėl nuėjo, parbloškė jį ir užmušė. Jis buvo palaidotas savo namuose dykumoje. ³⁵ Kariuomenės vadu vietoj jo karalius paskyrė Jehojados sūnų Benają, o vietoj Abjataro karalius paskyrė kunigą Cadoką.

³⁶ Tada karalius pasišaukė Šimį. „Pasistatyk sau namus Jeruzalėje, ­ tarė jam, ­ ir gyvenk ten. Niekada ir niekur kitur neišeik! ³⁷ Tą dieną, kai išeisi ir pereisi Kidrono slėnį, gali būti tikras, kad mirsi. Tavo kraujas kris tau ant galvos.“ ­ ³⁸ „Įsakymas teisingas, ­ atsakė Šimis karaliui, ­ tavo tarnas taip darys, kaip mano viešpats karalius kalbėjo.“ Tad Šimis gyveno Jeruzalėje ilgą laiką.

³⁹ Atsitiko taip, kad po trejeto metų du Šimio vergai pabėgo pas Gato karalių Maakos sūnų Achišą. Kai Šimiui buvo pranešta: „Tavo vergai Gate“, ­ ⁴⁰ Šimis leidosi į kelionę. Pasibalnojęs asilą, nuvyko į Gatą pas Achišą ieškoti savo vergų. Iš Gato Šimis sugrįžo su vergais. ⁴¹ Kai Saliamonui buvo pranešta, kad Šimis buvo nuvykęs iš Jeruzalės į Gatą ir sugrįžo, ⁴² karalius liepė pašaukti Šimį ir tarė jam: „Argi aš neprisaikdinau tavęs VIEŠPAČIU ir neįspėjau tavęs, tardamas: ‘Tą dieną, kai paliksi miestą ir bet kur nueisi, tikrai mirsi’? Argi tu man neatsakei: ‘Įsakymas teisingas. Aš sutinku’? ⁴³ Tad kodėl nesilaikei VIEŠPAČIUI duotos priesaikos ir įsakymo, kurį tau daviau?“ ⁴⁴ Be to, karalius pridūrė: „Savo širdyje tu žinai visa pikta, ką padarei mano tėvui Dovydui. Dabar VIEŠPATS sugrąžina tavo pikta tau pačiam ant galvos. ⁴⁵ O karalius Saliamonas bus palaimintas, ir Dovydo sostas išliks VIEŠPATIES akivaizdoje amžinai!“

⁴⁶ Tada karalius davė įsakymą Jehojados sūnui Benajui. Jis išėjo ir paguldė Šimį. Taip jis ir mirė.

Dabar karalystė buvo saugi Saliamono rankose.

¹ Saliamonas tapo faraono, Egipto karaliaus, žentu. Jis paėmė faraono dukterį žmona ir parsivedė ją gyventi į Dovydo miestą, kol nebaigė statyti savo rūmų, VIEŠPATIES Namų ir mūro sienų aplink Jeruzalę. ² O žmonės vis dar atnašaudavo aukas aukštumų alkuose, nes VIEŠPATIES vardui Namai dar nebuvo pastatyti.

³ Saliamonas mylėjo VIEŠPATĮ, elgdamasis pagal savo tėvo Dovydo įstatus, tačiau ir jis atnašaudavo aukas ir smilkalus aukštumų alkuose. ⁴ Karalius vykdavo į Gibeoną atnašauti aukos, nes ten buvo pagrindinis aukštumų alkas. Ant to aukuro Saliamonas atnašaudavo tūkstantį deginamųjų aukų. ⁵ Gibeone VIEŠPATS pasirodė Saliamonui naktį sapne. „Prašyk, ko nori, kad tau duočiau,“ ­ tarė VIEŠPATS. ⁶ Saliamonas atsakė: „Tu parodei didelį gailestingumą savo tarnui, mano tėvui Dovydui, nes jis tavo akivaizdoje buvo tau ištikimas, teisus ir doros širdies. Tu taip pat išlaikei jam didelę ištikimą meilę, duodamas jam sūnų sėdėti jo soste, kaip tai vyksta šiandien. ⁷ Taigi dabar, o VIEŠPATIE, mano Dieve, tu padarei savo tarną karaliumi mano tėvo Dovydo vietoje, nors esu tik jaunas vaikinas. Dar nežinau nei kaip išeiti, nei kaip pareiti. ⁸ O tavo tarnas yra tautoje, kurią tu išsirinkai, gausioje tautoje, kuri dėl gausybės negali būti nei suskaičiuota, nei suskaityta. ⁹ Todėl suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta. Juk kas kitaip gali valdyti šią gausią tavo tautą?“

¹⁰ Saliamono prašymas rado malonę VIEŠPATIES akyse. ¹¹ Dievas tarė jam: „Kadangi to prašei, neprašei nei ilgo gyvenimo ir turtų sau, neprašei nei savo priešų gyvasties, bet prašei sau imlaus įžvalgumo, kad galėtumei žinoti, kas teisinga, ¹² aš įvykdau, kaip prašei. Iš tikrųjų suteikiu tau išmintingą ir įžvalgią širdį. Tokio kaip tu nebuvo prieš tave ir toks kaip tu nekils po tavęs. ¹³ Suteiksiu ir to, ko neprašei ­ turtų ir garbės visam tavo gyvenimui. Joks kitas karalius tau neprilygs. ¹⁴ Be to, jei eisi mano keliais, laikydamasis mano įstatų ir įsakymų, kaip tavo tėvas Dovydas, suteiksiu tau ilgą gyvenimą.“

¹⁵ Tada Saliamonas pabudo ir pamatė, kad tai buvo tik sapnas! Sugrįžęs į Jeruzalę, jis atsistojo priešais VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, atnašavo deginamąsias aukas, bendravimo aukas ir iškėlė pokylį visiems savo dvariškiams.

¹⁶ Tuo metu pas karalių atėjo dvi moterys paleistuvės ir jam prisistatė. ¹⁷ Viena moteris tarė: „Prašau, mano viešpatie! Ši moteris ir aš gyvename tuose pat namuose. Jai esant namuose, aš pagimdžiau kūdikį. ¹⁸ Atsitiko taip, kad trečią dieną po to, kai aš pagimdžiau, pagimdė ir ši moteris. Mudvi buvome drauge. Kito žmogaus namuose su mumis nebuvo, tik mes dvi. ¹⁹ Naktį šios moters sūnus mirė, nes ji miegodama jį nugulė. ²⁰ Atsikėlusi vidurnaktį, tavo tarnaitei miegant, ji paėmė mano sūnų man iš pašonės ir pasiguldė sau prie krūtinės, o savo mirusį sūnų paguldė man prie krūtinės. ²¹ Rytą atsikėlusi savo sūnaus žindyti, žiūriu, jis negyvas. Bet kai iš arčiau ryto metą apžiūrėjau, man pasidarė aišku, kad tai nebuvo tas sūnus, kurį pagimdžiau.“

²² Bet kita moteris prakalbėjo: „Ne! Tai mano sūnus ­ gyvasis, o negyvasis ­ tavo!“ O pirmoji kartojo: „Ne! Negyvasis sūnus tavo, o gyvasis sūnus mano!“ Taip juodvi ginčijosi karaliaus akivaizdoje.

²³ Tada karalius tarė: „Viena sako: ‘Štai mano sūnus ­ gyvasis’, ­ o kita sako: ‘Tai netiesa! Tavo sūnus ­ negyvasis, o mano sūnus ­ gyvasis.’“ ²⁴ Tada karalius įsakė: „Atneškite man kalaviją.“ Atnešus karaliui kalaviją, ²⁵ karalius tarė: „Padalykite gyvąjį vaiką į dvi dalis, duokite pusę vienai ir pusę kitai.“

²⁶ Moteris, kurios sūnus buvo gyvasis berniukas, degdama meile savo sūnui, maldavo karaliaus. „Prašau, mano viešpatie ­ šaukė ji, ­ atiduoti jai gyvąjį vaiką! Tik neužmuškite jo!“ O kita reikalavo: „Tenebūna nei mano, nei tavo. Padalykite!“ ²⁷ Tada karalius atsakė: „Atiduokite gyvąjį berniuką pirmajai, ­ tarė jis, ­ neužmuškite jo! Ji jo motina.“

²⁸ Visas Izraelis išgirdo apie tokį karaliaus nuosprendį. Visi jautė pagarbą karaliui, nes matė, kad jis turėjo Dievo išminties teisingumui vykdyti.

¹ Dabar Saliamonas buvo viso Izraelio karalius. ² Jo aukštieji pareigūnai buvo šie: kunigo Cadoko sūnus Azarijas ­ kunigas, ³ Šišos sūnūs Elihorefas ir Ahija ­ raštininkai, Ahiludo sūnus Juozapatas ­ raštinės viršininkas, ⁴ Jehojados sūnus Benajas vadovavo kariuomenei, Cadokas ir Abjataras ­ kunigai, ⁵ Natano sūnus Azarijas ­ valdytojų galva, kunigo Natano sūnus Zabudas ­ kunigas ir karaliaus palydovas, ⁶ Ahišaras ­ karaliaus dvaro prievaizdas ir Abdos sūnus Adoniramas ­ lažo prievaizdas.

⁷ Visam Izraeliui Saliamonas turėjo dvylika valdytojų. Karalių ir jo dvarą jie aprūpindavo maistu. Kiekvienas jų turėjo aprūpinti maistu po vieną mėnesį per metus. ⁸ Jų vardai buvo šie: Ben Hūras Efraimo aukštumose, ⁹ Ben Dekeras Makace, Šaalbimuose, Bet Šemeše ir Elon Bet Hanane, ¹⁰ Ben Hesedas Arubotuose (jis valdė Sochoją ir visą Hefero sritį) , ¹¹ Ben Abinadabas visame Nafat Dore (jo žmona buvo Saliamono duktė Tafata) , ¹² Ahiludo sūnus Baana Taanache, Megide ir visame Bet Šeane, kuris yra šalia Cartano žemiau Jezreelio, ­ nuo Bet Šeano ligi Abel Meholos, iki pat kito Jokmoamo krašto, ¹³ Ben Geberas Ramot Gileade, valdęs Manaso sūnaus Jayro gyvenvietes Gileade, taip pat Argobo sritį Bašane ­ šešiasdešimt didelių miestų su mūro sienomis ir varinėmis vartų velkėmis, ¹⁴ Idojo sūnus Ahinadabas Mahanaimuose, ¹⁵ Ahimaazas Naftalio giminėje (jis irgi buvo paėmęs žmona Saliamono dukterį Basmatą) , ¹⁶ Hušajo sūnus Baana Ašero giminėje ir Bealotuose, ¹⁷ Paruacho sūnus Juozapatas Isacharo giminėje, ¹⁸ Elos sūnus Šimis Benjamino giminėje, ¹⁹ Ūrio sūnus Geberas Gileado srityje, amoritų karaliaus Sihono ir Bašano karaliaus Ogo žemėje. Be to, buvo vienas valdytojas Judo krašte.

²⁰ Judas ir Izraelis buvo tokie gausūs kaip jūros smiltys. Jie valgė bei gėrė ir buvo patenkinti.