BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2022 06 27 Pirmad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LBD ekumeninis leidimas 1999 m. (Biblija RK_E1999)

Karalių pirma knygaSkyrius: 20

 Karalių pirma knyga
  
 Ahabo karas su Ben Hadadu
  
1 Kar 20

1 Aramo karalius Ben Hadadas sutelkė visą savo kariuomenę ir, lydimas trisdešimt dviejų karalių, drauge su raiteliais ir kovos vežimais atžygiavo į Samariją, puolė ją ir apgulė. 2 Pas karalių Ahabą į miestą jis siuntė pasiuntinius 3 jam pasakyti: „Taip kalbėjo Ben Hadadas: ‘Tavo sidabras ir auksas yra mano, taip pat tavo gražiosios žmonos bei vaikai yra mano.’“ 4 Izraelio karalius jam atsakė: „Mano viešpatie karaliau, taip yra, kaip tu pasakei! Aš ir visa, ką turiu, yra tavo.“ 5 Bet pasiuntiniai vėl atėjo, tardami: „Taip kalbėjo Ben Hadadas: ‘Aš siunčiau tau pasakyti, kad turi man atiduoti savo sidabrą ir auksą, savo žmonas ir vaikus. 6 Vis dėlto pasiųsiu pas tave savo tarnus rytoj maždaug šiuo laiku; jie iškrės tavo rūmus bei tavo dvariškių namus, paims visa, ką tu brangini, ir išneš.’“

7 Tada Izraelio karalius sušaukė visus krašto seniūnus ir tarė: „Tik pagalvokite! Žiūrėkite patys, kaip tas žmogus nori mus pražudyti! Juk kai jis reikalavo iš manęs mano žmonų ir vaikų, sidabro ir aukso, aš nesipriešinau.“ 8 Visi seniūnai ir žmonės sakė jam: „Neklausyk ir nesutik!“ 9 Tad Ben Hadado pasiuntiniams jis tarė: „Pasakykite mano viešpačiui karaliui: ‘Visa, ko tu iš pradžių reikalavai iš savo tarno, aš padarysiu. Bet šito dalyko padaryti negaliu.’“ Pasiuntiniai išėjo ir jam tai pranešė. 10 Tada Ben Hadadas pasiuntė žodį: „Tai tepadaro man dievai ir dar teprideda, jei pakaks Samarijoje dulkių kiekvienam mano vyrų bent po saują pasiimti.“ ­ 11 „Pasakykite jam, ­ atsakė Izraelio karalius, ­ tenesigiria žmogus, kuris dar tik juosiasi kalaviją, kaip tas, kuris nusijuosia.“ 12 Ben Hadadas su kitais karaliais gėrė palapinėse, kai išgirdo šį atsakymą. „Pasiruoškite pulti!“ ­ įsakė jis savo vyrams. Jie pasiruošė pulti miestą.

13 Tada vienas pranašų, priėjęs prie Izraelio karaliaus Ahabo, tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Ar matei šią didelę kariuomenę? Štai šiandien aš ją atiduosiu tau į rankas, ir tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS.’“ 14 Ahabas klausė: „Per ką tai įvyks?“ Pranašas atsakė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Per sričių valdytojų apsaugos vaikinus.’“ Ahabas klausė: „Kas pradės mūšį?“ ­ „Tu“, ­ atsakė pranašas.

15 Tada Ahabas surinko sričių valdytojų apsaugos vaikinus; jų buvo du šimtai trisdešimt du. O po jų apžiūrėjo visus izraelitus ­ septynis tūkstančius.

16 Jie išėjo vidudienį, tuo tarpu Ben Hadadas buvo visiškai pasigėręs palapinėje, jis ir trisdešimt du karaliai, jo sąjungininkai. 17 Sričių valdytojų apsaugos vaikinai išėjo pirmi. Ben Hadadas buvo išsiuntęs žvalgus, ir jie pranešė: „Keletas vyrų išėjo iš Samarijos.“ 18 Jis tarė: „Jei jie išėjo taikingai pasiduoti, paimkite juos gyvus; jei išėjo kovoti, vis tiek paimkite juos gyvus.“

19 Bet jie, sričių valdytojų vaikinai ir juos sekusi kariuomenė, jau buvo išžygiavę iš miesto, 20 ir kiekvienas guldė savo priešą. Aramėjai bėgo, o Izraelis juos vijosi. Ir Aramo karalius Ben Hadadas pabėgo raitas kartu su kitais raiteliais. 21 Išžygiavęs Izraelio karalius puolė arklius bei kovos vežimus ir ištiko aramėjus dideliu pralaimėjimu.

22 Tada pranašas, priėjęs prie Izraelio karaliaus, tarė jam: „Eik, stiprink savo pajėgas ir gerai apsvarstyk, ką turi daryti, nes pavasarį Aramo karalius atžygiuos prieš tave.“

23 O Aramo karaliaus dvariškiai kalbėjo jam: „Jų Dievas yra kalnų Dievas. Užtat jie ir buvo už mus stipresni. Bet jei kovosime su jais lygumoje, tikriausiai būsime už juos stipresni. 24 Be to, štai ką turi daryti: atstatyk karalius ir vietoj jų paskirk valdytojus. 25 Sutelk tokio pat dydžio kariuomenę, kokią praradai, arklį vietoj arklio, kovos vežimą vietoj kovos vežimo. Tada kovosime su jais lygumoje ir tikriausiai būsime už juos stipresni.“ Jis priėmė jų patarimą ir taip padarė.

26 Pavasarį Ben Hadadas sutelkė aramėjus ir atžygiavo į Afeką kovoti su Izraeliu. 27 Ir izraelitai buvo pašaukti prie ginklų, aprūpinti maistu ir išėjo prieš juos į mūšį. Pasistatę stovyklą priešais aramėjus, izraelitai atrodė tarsi dvi ožkų kaimenės, tuo tarpu aramėjai pripildė visą kraštą. 28 Tada Dievo vyras, priėjęs prie Izraelio karaliaus, tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS. Kadangi aramėjai sakė: ‘VIEŠPATS yra kalnų Dievas, bet ne lygumų Dievas’, ­ atiduosiu visą šią kariuomenę tau į rankas, ir tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS.“

29 Jie buvo stovyklose vieni priešais kitus septynias dienas. Septintą dieną prasidėjo mūšis. Vieną dieną izraelitai užmušė šimtą tūkstančių aramėjų pėstininkų. 30 Likusieji subėgo į Afeko miestą, bet jo siena užgriuvo ant dvidešimt septynių tūkstančių išlikusių vyrų.

Ir Ben Hadadas pabėgo ir pasislėpė mieste. 31 Jo tarnai jam kalbėjo: „Žiūrėk, mes girdėjome, kad Izraelio namų karaliai yra gailestingi. Prašom leisti mums užsidėti ant strėnų ašutines bei virves apie galvas ir pasiduoti Izraelio karaliui. Galbūt jis pasigailės tavo gyvasties.“ 32 Tad, apsijuosę strėnas ašutinėmis ir apsivynioję galvas virvėmis, jie nuėjo pas Izraelio karalių ir tarė: „Tavo tarnas Ben Hadadas sako: ‘Prašau pasigailėti mano gyvasties.’“ O jis atsakė: „Ar jis dar gyvas? Jis mano brolis.“ 33 Laikydami tai geru ženklu, vyrai skubiai pasigavo jo žodį, tardami: „Taip, Ben Hadadas tavo brolis.“ ­ „Eikite ir atveskite jį“, ­ paliepė jis. Ben Hadadas atėjo pas jį, ir jis pasisodino jį į savo vežimą. 34 Ben Hadadas tarė jam: „Aš sugrąžinsiu miestus, kuriuos mano tėvas paėmė iš tavo tėvo, o tu gali įkurti savo turgavietes Damaske, kaip mano tėvas darė Samarijoje.“ ­ „Aš savo ruožtu, ­ atsakė Ahabas, ­ su tokia sandora paleisiu tave namo.“ Tad jis sudarė su juo sandorą ir paleido jį.

35 Vienas vyras, pranašų mokinys, VIEŠPAČIUI įsakius, tarė savo bičiuliui: „Eikš, suduok man!“ Bet tas vyras atsisakė jį užgauti. 36 Jis tarė jam: „Kadangi tu VIEŠPATIES žodžio nepaklausei, žiūrėk, kai tik nuo manęs pasitrauksi, sudraskys tave liūtas.“ Ir, jam nuėjus, pasitiko jį liūtas ir sudraskė. 37 Tada jis, sutikęs kitą vyrą, tarė: „Eikš, suduok man!“ Tas vyras sudavė jam ir sužeidė. 38 Dabar pranašas nuėjo ir, prisidengęs tvarsčiu akis, laukė pakelėje karaliaus. 39 Karaliui praeinant, jis šaukė karaliui ir sakė: „Tavo tarnas pateko į mūšio sūkurį. Ūmai vienas kareivis atvedė pas mane vyrą ir tarė: ‘Saugok šį vyrą! Jeigu jis dingtų be žinios, tavo gyvybė bus už jo gyvybę, arba turėsi užmokėti sidabro talentą.’ 40 Tavo tarnui esant užsiėmusiam šiuo bei tuo, jis pradingo.“ Izraelio karalius atsakė jam: „Tu turi savo nuosprendį. Tu pats nusprendei.“ 41 Tada jis skubiai nusiėmė tvarstį nuo akių. Izraelio karalius atpažino jį kaip vieną iš pranašų. 42 Jis tarė jam: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Kadangi tu išlaisvinai žmogų, kuris buvo skirtas tau sunaikinti, tavo gyvybė bus už jo gyvybę ir tavo tauta už jo tautą.’“ 43 Izraelio karalius, prislėgtas ir niūrus, leidosi namų link ir parvyko į Samariją.

  
Bibliografiniai duomenys:

BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999.

© Lietuvos Biblijos draugija, 1999
© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1999. Išsamiai apie leidimą >>

Karalių pirma knygaSkyrius: 20

Karalių pirma knygaSkyrius: 21

 Karalių pirma knyga
  
 Naboto vynuogynas
  
1 Kar 21

1 Po to praėjo šiek tiek laiko. Kadangi Nabotas Jezreelietis turėjo vynuogyną Jezreelyje šalia Samarijos karaliaus Ahabo rūmų, 2 Ahabas kalbėjo Nabotui: „Duok man savo vynuogyną, kad galėčiau turėti daržą, nes jis kaip tik yra šalia mano rūmų. Už jį duosiu tau geresnį vynuogyną arba, jei tau patinka, sumokėsiu jo kainą pinigais.“ 3 Bet Nabotas atsakė Ahabui: „Saugok Dieve! VIEŠPATS draudžia man atiduoti tau protėvių paveldą.“ 4 Ahabas parėjo namo prislėgtas ir niūrus dėl atsakymo, kurį jam buvo davęs Nabotas Jezreelietis: „Aš neatiduosiu, ką esu paveldėjęs iš savo tėvų.“ Atsigulęs į savo lovą, nugręžė veidą į sieną ir nieko nevalgė.

5 Jo žmona Jezabelė atėjo pas jį ir klausė: „Kodėl tu toks prislėgtas, kad net valgyti nenori?“ 6 Jis papasakojo jai: „Kalbėjausi su Nabotu Jezreeliečiu ir sakiau jam: ‘Parduok man savo vynuogyną už pinigus, arba, jei tau patinka, duosiu už jį kitą vynuogyną’, ­ bet jis atsakė: ‘Aš savo vynuogyno tau neduosiu!’“ 7 Jo žmona Jezabelė tarė jam: „Dabar tau metas pasirodyti Izraelio karaliumi. Kelkis, ko nors pavalgyk ir būk linksmas. Aš duosiu tau Naboto Jezreeliečio vynuogyną.“

8 Parašiusi laiškus Ahabo vardu, ji užantspaudavo jo žiedu ir pasiuntė seniūnams bei didikams, gyvenantiems su Nabotu jo mieste. 9 Laiškuose ji rašė: „Paskelbkite pasninką ir pasodinkite Nabotą pirmoje sueigos vietoje. 10 Priešais pasodinkite du vyrus niekšus, tepaliudija jie prieš jį, tardami: ‘Tu keikei Dievą ir karalių.’ Tada išveskite jį ir užmuškite akmenimis.“ 11 Miesto vyrai ­ seniūnai ir didikai, gyvenę mieste ­ darė, kaip Jezabelė buvo jiems nurodžiusi. 12 Jie paskelbė pasninką ir pasodino Nabotą pirmoje sueigos vietoje. 13 Tada atėjo tiedu niekšai ir atsisėdo priešais. Niekšai žmonių akivaizdoje paliudijo prieš Nabotą, tardami: „Nabotas keikė Dievą ir karalių.“ Nabotas buvo išvestas už miesto ir užmuštas akmenimis. 14 Tada jie pasiuntė žodį Jezabelei: „Nabotas užmuštas akmenimis. Jis mirė.“

15 Vos išgirdusi, kad Nabotas užmuštas akmenimis ir miręs, Jezabelė tarė Ahabui: „Nueik ir pasiimk Naboto Jezreeliečio vynuogyną, kurį jis atsisakė parduoti tau už pinigus, nes Naboto nebėra gyvo. Jis mirė.“ 16 Sužinojęs, kad Nabotas miręs, Ahabas nuėjo pasiimti Naboto Jezreeliečio vynuogyno.

17 Tada Eliją Tišbietį pasiekė VIEŠPATIES žodis: 18 „Nueik pasitikti Izraelio karaliaus Ahabo, viešpataujančio Samarijoje. Dabar jis atėjo pasiimti Naboto vynuogyno. 19 Sakysi jam: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Užmušei ir dabar pasisavini!’ Jam pasakysi: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Toje vietoje, kur šunys laižė Naboto kraują, laižys šunys ir tavo kraują.’“

20 Ahabas tarė Elijui: „Suradai mane, mano prieše?“ ­ „Taip, suradau tave, ­ atsakė jis. ­ Kadangi esi pasidavęs daryti, kas nedora VIEŠPATIES akyse, 21 tikėk manimi, užtrauksiu tau nelaimę. Nusikratysiu tavimi, Izraelyje atkirsiu nuo Ahabo vyriškius ­ vergus ir laisvuosius. 22 Pasielgsiu su tavo namais, kaip pasielgiau su Nebato sūnaus Jeroboamo namais ir Ahijos sūnaus Bašos namais, nes pykdei mane, vesdamas Izraelį į nuodėmę. 23 VIEŠPATS kalbėjo ir apie Jezabelę: ‘Šunys ės Jezabelę Jezreelio lauke.’ 24 Kas tik iš Ahabo mirs mieste, tą šunys suės, o kas iš jo šeimos mirs atvirame lauke, tą padangių paukščiai sules.“

25 Iš tikrųjų, niekada nebuvo kito tokio kaip Ahabas, kuris būtų buvęs taip pasidavęs daryti, kas nedora VIEŠPATIES akyse, savo žmonos Jezabelės skatinamas. 26 Jis elgėsi pasibjaurėtinai, eidamas paskui stabus, kaip darė amoritai, kuriuos Dievas išvarė prieš izraelitus.

27 Išgirdęs šiuos žodžius, Ahabas persiplėšė drabužius ir apsivilko ašutine ant nuogo kūno. Jis pasninkavo, miegojo apsivilkęs ašutine ir vaikštinėjo prislėgtas. 28 Tada Eliją Tišbietį pasiekė VIEŠPATIES žodis: „Ar matei, kaip Ahabas nusižemino prieš mane? Kadangi jis nusižemino prieš mane, neužtrauksiu nelaimės jo dienomis. Ant jo namų užtrauksiu nelaimę jo sūnaus dienomis.“

  
Bibliografiniai duomenys:

BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999.

© Lietuvos Biblijos draugija, 1999
© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1999. Išsamiai apie leidimą >>

Karalių pirma knygaSkyrius: 21