1 Poema. Etano Ezrahito. I 2 Giedosiu, VIEŠPATIE, apie tavo gerumo darbus amžinai, savo burna apsakysiu visoms kartoms tavo ištikimybę. 3 Juk išpažįstu, kad tavo ištikima meilė yra amžina; tvirta kaip dangaus skliautas – tavo ištikimybė. 4 Tu pasakei: „Aš sudariau sandorą su savo išrinktuoju, prisiekiau savo tarnui Dovydui: 5 'Tavo palikuonis bus visuomet karalius; patvirtinsiu tavo sostą visoms kartoms'“. {Sela} II 6 Dangus tešlovina tavo nuostabius darbus, VIEŠPATIE, tavo ištikimybę šventųjų sueigoje! 7 Juk kas padangėse gali VIEŠPAČIUI prilygti, kas tarp dangiškųjų būtybių yra panašus į VIEŠPATĮ? 8 Dievas šiurpą kelia šventųjų taryboje, – visi jo pagarbiai bijo. 9 O VIEŠPATIE, Galybių Dieve, kas yra į tave panašus? Galingas esi tu, VIEŠPATIE, ir visur ištikimas! 10 Tu valdai šėlstančią jūrą, – įtūžusias bangas sutramdai. 11 Tu sutraiškei Rahabą lyg lavoną; galinga ranka išblaškei savo priešus. 12 Tavo yra dangūs, tavo ir žemė; pasaulis ir visa, kas jame, – tu tvirtai juos padėjai. 13 Šiaurė ir pietūs – tu juos sukūrei, – Taboras ir Hermonas džiugiai šlovina tavo vardą. 14 Koks tu esi galingas! Stipri yra tavo ranka, visa pasiekianti tavo dešinė! 15 Teisumas ir teisingumas tavo sosto pamatas, gerumas ir tiesa tau tarnauja. 16 Kokie laimingi žmonės, žinantys džiugųjį šauksmą, – jie gyvena, VIEŠPATIE, tavo Artumo šviesoje. 17 Per visą dieną jie džiūgauja dėl tavo vardo, ir tavo teisumas juos išaukštino. 18 Tu teiksi mums didžias pergales, tavo malone mūsų galybė išaukštinta. 19 Juk VIEŠPAČIUI priklauso mūsų skydas, Izraelio Šventajam – mūsų karalius. III 20 Tada kalbėjai regėjime ir savo ištikimiesiems sakei: „Galiūnui uždėjau vainiką, išaukštinau išrinktąjį iš tautos. 21 Radau Dovydą, savo tarną; patepiau jį savo šventuoju aliejumi; 22 mano ranka su juo bus visados ir mano petys jį stiprins. 23 Joks priešas jo neengs nei nedorėlis jo nenugalės. 24 Sunaikinsiu jo priešus, parblokšiu visus, kurie jo nekenčia. 25 Jį lydės mano ištikimybė ir gerumas; jo galybė per mano vardą bus išaukštinta. 26 Uždėsiu jo ranką ant Jūros, – jo dešinę ant Upių. 27 Jis man sakys: 'Tu mano Tėvas, mano Dievas, mano išganymo Uola!' 28 Padarysiu jį savo pirmagimiu, iškiliausiu iš žemės karalių. 29 Per amžius remsiu jį savo ištikima meile, mano sandora su juo liks visados tvirta. 30 Padarysiu jo palikuonis amžinus, ir jo sostas bus kaip dangaus dienos. 31 Jei jo vaikai nusigręžtų nuo mano Mokymo ir negyventų pagal mano įsakus, 32 jei jie laužytų mano įstatus ir nesilaikytų mano įsakymų, 33 tada bausiu jų nusikaltimą rykšte ir jų kaltę botago kirčiais. 34 Bet savo gerumo jam neatšauksiu, savo ištikimybės nesulaužysiu. 35 Savo sandoros su juo laikysiuos, savo lūpų pažado nekeisiu. 36 Kartą visiems laikams prisiekiau savo šventumu, – Dovydui niekad nemeluosiu. 37 Per amžius gyvuos jo palikuonys, jo sostas bus kaip saulė mano akyse. 38 Tarsi mėnulis, kuris visada yra – ištikimas liudytojas dangaus skliaute“. {Sela} IV 39 Betgi nūn atmetei ir atstūmei, įniršai ant savo pateptojo. 40 Atsisakei sandoros su savo tarnu, numetei jo vainiką ant žemės. 41 Nugriovei visas jo miestų sienas, visas jo tvirtoves pavertei griuvėsiais. 42 Visi, kas tik eina pro šalį, jį plėšia; kaimynams pasityčiojimu jis tapo. 43 Jo priešų dešinę išaukštinai pergale, – pradžiuginai jo priešus. 44 Net jo kalavijo ašmenis atšipinai, mūšyje jam nepadėjai. 45 Atėmei jam iš rankos skeptrą, jo sostą nuvertei ant žemės. 46 Sutrumpinai jo jaunystės dienas; apdengei jį gėda.{Sela} V 47 Kaip ilgai, VIEŠPATIE? Nejau slėpsies amžinai? Kaip ilgai degs lyg ugnis tavo pyktis? 48 Atsimink, koks trumpas yra mano gyvenimas – kokius trapius tu sukūrei visus mirtinguosius! 49 Koks žmogus gali gyventi ir niekad nemirti? Kas gali išsigelbėti iš Šeolo galybės? {Sela} 50 Kurgi, Viešpatie, tavo senoji meilė, kuria prisiekei Dovydui būdamas ištikimas? 51 Atsimink, Viešpatie, kaip iš tavo tarno tyčiojamasi, kaip aš nešioju širdyje tautų užgaules, 52 kuriomis tavo priešai tyčiojosi, VIEŠPATIE, kuriomis tyčiojosi iš tavo pateptojo žingsnių. 53 Tebūna pagarbintas VIEŠPATS per amžius! Tebūna, tebūna! | 
