1 Chorvedžiui. VIEŠPATIES tarno Dovydo, kuris šios giesmės žodžiais kreipėsi į VIEŠPATĮ tą dieną, kai VIEŠPATS išgelbėjo jį nuo visų jo priešų rankos ir Sauliaus kėslų. A
I 2 Jis tad tarė: „Myliu tave, VIEŠPATIE, mano stiprybe! 3 VIEŠPATIE, mano uola, mano tvirtove, mano gelbėtojau! Mano Dieve, mano uola, kur randu pastogę, mano skyde ir mano išganymo jėga, mano tvirtove! 4 Šaukiausi VIEŠPATIES, Šlovingojo, ir buvau išgelbėtas nuo visų priešų. II 5 Mirties virvės mane pančiojo, pražūties srautai mane skandino. 6 Šeolo pančiai mane apraizgė, mirties pinklės mane pasitiko. 7 Skausmą kęsdamas šaukiausi VIEŠPATIES, savo Dievo prašiau pagalbos. Jis išgirdo mano balsą savo Šventykloje, ir mano pagalbos šauksmas pasiekė jo ausis. III 8 Tada sujudo ir sudrebėjo žemė, kalnų pamatai suvirpo ir susvirduliavo, kai jį apėmė pyktis. 9 Dūmai kilo jam iš šnervių, ryjanti ugnis – iš jo burnos, žarijos virto liepsnomis. 10 Pravėrė dangų ir nužengė, audros debesys buvo jam po kojų. 11 Sėdosi ant kerubo ir skrido, vėjo sparnais atskubėjo. 12 Tamsos skliautu jis apsiautė save, vandens telkiniu, audros debesimis. 13 Nuo jo Artumo spindesio prasiveržė pro debesis kruša ir žarijos. 14 VIEŠPATS sugriaudė danguje, Aukščiausiasis prabilo balsu, kruša ir žarijomis. 15 Paleido savo strėles – žaibus ir juos išvaikė, privertęs bėgti. 16 Tada pasirodė jūros dugnas, pasaulio pamatai atsivėrė, VIEŠPAČIUI galingai prabilus savo pykčio viesulu. 17 Jis ištiesė ranką iš aukštybių, paėmė mane, – jis ištraukė mane iš sraunių vandenų. 18 Jis išgelbėjo mane nuo stipraus priešo – nuo tų, kurie manęs nekentė, nes jie buvo stipresni už mane. 19 Negando dieną jie mane užpuolė, bet VIEŠPATS buvo mano ramstis. 20 Jis išvedė mane iš pavojaus, – išgelbėjo mane, nes yra mane pamėgęs. IV 21 VIEŠPATS atlygino man pagal mano teisumą, atmokėjo man pagal mano rankų švarumą, 22 nes laikiausi VIEŠPATIES kelių ir nedoru darbu nuo savo Dievo neatsitraukiau, 23 nes visus jo įsakus turėjau sau prieš akis ir nuo jo įstatų neatsimečiau. 24 Buvau jam taurus, saugojausi kaltės. 25 Užtat VIEŠPATS ir atmokėjo man pagal mano teisumą, pagal mano rankų švarumą jo akyse. 26 Su ištikimu tu elgiesi ištikimai, su tauriu žmogumi – tauriai. 27 Su nuoširdžiu tu elgiesi nuoširdžiai, bet su sukčiumi – gudriai. 28 Juk tu išgelbsti nuolankiuosius, bet išdidžiuosius pažemini. 29 Juk mano lempą, VIEŠPATIE, tu uždegei, – VIEŠPATS, mano Dievas, apšviečia mano tamsybes. 30 Juk per tave galiu paimti užkardą, – su savo Dievu galiu peršokti mūrą. 31 Šis Dievas – jo kelias yra tobulas, – VIEŠPATIES žodis išgrynintas ugnimi. Jis yra skydas visiems, ieškantiems pas jį pastogės. B I 32 Juk kas yra Dievas, jei ne VIEŠPATS? Kas yra uola, jei ne mūsų Dievas? – 33 tas Dievas, kuris apjuosė mane jėga ir padarė saugų mano kelią. 34 Kojas jis man davė kaip stirnų ir nuvedė mane į saugias aukštumas. 35 Jis taip išlavino mano rankas kovai, kad mano raumenys gali įtempti stipriausią lanką. II 36 Tu davei man savo apsaugos skydą, tavo dešinė man padėjo, tavo pagalba padarė mane didį. 37 Tu leidai man išlikti laisvam, ir mano kojos nepaslydo. 38 Vijau priešus ir juos sudorojau, negrįžau, kol jie nebuvo sunaikinti. 39 Juos sunaikinau – taip juos parbloškiau, kad jie daugiau nebepakilo – jie krito man po kojų. III 40 Juk tu apjuosei mane jėga kovai, privertei priešus prieš mane klupti. 41 Tu privertei priešus – tuos, kurie manęs nekenčia, – atsukti man nugarą, ir juos sudorojau. 42 Jie žvalgėsi, bet nebuvo kam jų išgelbėti; šaukėsi VIEŠPATIES, bet jis neatsakė. 43 Barsčiau juos kaip žemės dulkes vėjyje, mindžiau juos kaip gatvių purvą. IV 44 Tu išgelbėjai mane nuo kivirčo su tauta, padarei mane tautų galva; tauta, kurios nepažinau, tapo mano pavaldiniais. 45 Vos išgirdę apie mane, jie man pakluso; svetimšaliai atėjo gūždamiesi pas mane. 46 Svetimšaliai neteko drąsos ir drebėdami išėjo iš savo tvirtovių. C 47 Tegyvuoja VIEŠPATS! Tebūna pašlovinta mano Uola ir išaukštintas Dievas, kuris mane išgelbėjo! 48 Tas Dievas, kuris suteikė man pergalę ir pajungė man tautas, 49 kuris išgelbėjo mane nuo priešų, net išaukštino prieš maištininkus ir apsaugojo nuo nuožmiųjų! 50 Užtat, VIEŠPATIE, šlovinsiu tave tautoms, tavo vardui giesmes giedosiu. 51 Tu duodi pergales savo karaliui, rodai ištikimą meilę savo pateptajam, – Dovydui ir jo palikuonims per amžius“. | 
