1 Pakopų giesmė. A\I Neužmiršk, VIEŠPATIE, Dovydo ir visų išvargtų jo vargų. 2 Jis prisiekė VIEŠPAČIUI ir pažadėjo Jokūbo Galingajam: 3 „Į namus, kuriuose gyvenu, nežengsiu, į lovos patalą negulsiu, 4 miego akims neduosiu, akių nesumerksiu, 5 kol neparūpinsiu VIEŠPAČIUI vietos, buveinės Jokūbo Galingajam“. II 6 Štai girdėjome apie ją Efratoje, atradome ją laukuose Jaaro. 7 {Sakėme:} „Eikime į jo buveinę, pulkime kniūbsčia prie jo pakojo“. 8 Pakilk, VIEŠPATIE, ir ateik į savo poilsio vietą, tu ir tavo galybės Skrynia! 9 Teapsivelka tavo kunigai teisumu, tavo ištikimieji tešaukia iš džiaugsmo. 10 Tu pažadėjai savo tarnui Dovydui, – neatmesk, VIEŠPATIE, savo pateptojo. B
I 11 VIEŠPATS prisiekė Dovydui ir nuo savo pažado nesitrauks: „Padarysiu vieną tavo sūnų karaliumi, ir jis po tavęs viešpataus. 12 Jei tavo sūnūs bus ištikimi mano sandorai bei mano įsakams, kuriuos jiems duodu, tada ir jų sūnūs amžinai sėdės tavo soste“. 13 Nes VIEŠPATS išsirinko Zioną, – jis norėjo turėti jį savo Namais. II 14 „Tai mano poilsio vieta amžinai, – čia gyvensiu, nes toks mano noras. 15 Gausiai laiminsiu jo maisto išteklius, vargšus pasotinsiu duona. 16 Jo kunigus aprengsiu teisumu, ir jo ištikimieji šauks iš džiaugsmo. 17 Jame išželdinsiu Dovydo galybę; parengiau žibintą savo pateptajam. 18 Jo priešus aprengsiu gėda, bet ant jo švitės jo paties vainikas. | 
