⁴ Maldavau Viešpatį, savo Dievą, ir išpažinau {kaltes}, tardamas: „Ai tu, Viešpatie, didis ir baimę keliantis Dieve, laikaisi sandoros ir ištikimai myli tave mylinčius ir tavo įsakymus vykdančius. ⁵ Mes nusidėjome ir nusikaltome, nedorai elgėmės ir kėlėme maištą, nusigręždami nuo tavo įsakymų ir nuostatų. ⁶ Mes neklausėme tavo tarnų – pranašų, kalbėjusių tavo vardu mūsų karaliams, mūsų didžiūnams, mūsų protėviams ir visiems krašto žmonėms.

⁷ Tu, o Viešpatie, esi teisus, bet kaistame iš gėdos iki pat šios dienos mes, Judo žmonės, Jeruzalės gyventojai, visas Izraelis, esantieji arti ir toli visuose kraštuose, kur tik juos išblaškei už jų išdavystę, kuria jie tau nusidėjo. ⁸ O VIEŠPATIE, mes raustame iš gėdos – mūsų karaliai, mūsų didžiūnai ir mūsų tėvai, nes mes tau nusidėjome. ⁹ Bet didis tavo, Viešpatie, mūsų Dieve, gailestingumas ir atlaidumas! O mes kėlėme maištą prieš tave ¹⁰ ir neklausėme VIEŠPATIES, mūsų Dievo, balso, liepiančio laikytis jo įstatymų, kuriuos jis mums davė per savo tarnus – pranašus.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>