²⁶ Širdyje Jeroboamas baiminosi: „O jei karalystė ims ir sugrįš Dovydo namams! ²⁷ Jei ši tauta ir toliau eis atnašauti aukų VIEŠPAČIUI, Jeruzalėje, šios tautos žmonių širdis vėl sugrįš pas jų valdovą Judo karalių Rehabeamą. Mane jie nužudys ir sugrįš pas Judo karalių Rehabeamą!“ ²⁸ Pasitaręs karalius padarė du auksinius veršius. Žmonėms jis tarė: „Gana ilgai ėjote į Jeruzalę. Izraeli, štai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!“ ²⁹ Vieną jų pastatė Bet-Elyje, o kitą padėjo į Daną. ³⁰ Tai nuvedė į nuodėmę, nes žmonės ėjo į Bet-Elį ir Daną šių veršių pagarbinti. ³¹ Jis statė ir šventyklas aukštumų alkuose bei skyrė kunigus iš žmonių, kurie nebuvo kilę iš Levio giminės. ³² Jeroboamas įvedė iškilmę aštuntojo mėnesio penkioliktą dieną, panašią į iškilmę Judo žemėje, ir atnašavo aukas ant aukuro. Taip jis darė Bet-Elyje, atnašaudamas savo padarytiems veršiams. Į Bet-Elį paskyrė kunigus aukštumų šventovių, kurias jis buvo pastatęs.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>