¹ Prašykite VIEŠPATĮ lietaus,

ankstyvųjų lietų,

VIEŠPATĮ, kuris sukuria perkūnijos debesis,

gausiai duoda lietaus

ir žolės kiekvienam jo laukuose.

² Juk terafimai kalba nesąmones,

žyniai regi melą,

svajotojai pasakoja apgaulingas svajones

ir guodžia tuščiais sapnais.

Todėl žmonės ir klajoja kaip avys;

jie kenčia, nes neturi ganytojo.

³ Užsidegiau įniršiu ant ganytojų,

išliesiu jį ant užsispyrėlių,

nes Galybių VIEŠPATS rūpinasi

savo kaimene ­ Judo namais

ir padarys juos didingu savo karo žirgu.

⁴ Iš jų kils kertinis akmuo,

palapinės kuolas,

kario lankas;

iš jų kils visi pareigūnai.

⁵ Jie mūšyje bus kaip galiūnai,

gatvių purve trypiantys priešą;

jie kausis, nes VIEŠPATS yra su jais

ir privers raitelius bėgti.

⁶ „Padarysiu tvirtus Judo namus

ir išgelbėsiu Juozapo namus.

Parvesiu juos atgal,

nes jiems atleidžiu.

Jie bus, tarsi nebūčiau jų atmetęs,

nes aš esu jų Dievas

ir juos išklausysiu.

⁷ Tuomet Efraimo žmonės bus kaip galiūnai,

tarsi nuo vyno bus džiugios jų širdys.

Jų vaikai tai regės ir džiaugsis,

o jų širdys krykštaus VIEŠPATYJE.

⁸ Duosiu jiems ženklą ir juos surinksiu,

nes juos išpirkau,

ir jie bus tokie pat gausūs kaip anksčiau.

⁹ Nors aš ir išblaškiau juos tautose,

jie atmins mane tolimose šalyse,

išaugins savo vaikus ir grįš.

¹⁰ Grąžinsiu juos namo iš Egipto žemės,

surinksiu juos iš Asirijos,

parvesiu į Gileado kraštą ir Libaną,

bet net ten neužteks jiems vietos.

¹¹ Jie pereis kančios jūrą;

bus nutildytos jūros bangos

ir nusausintos visos Nilo gelmės.

Asirijos puikybė bus pažeminta,

iš Egipto atimtas skeptras.

¹² Padarysiu juos tvirtus VIEŠPATYJE,

ir jie žygiuos mano vardu“, ­

tai VIEŠPATIES žodis.

¹ Atidaryk, Libane, savo duris,

ir tesuryja ugnis tavo kedrus!

² Raudok, kiparise, nes krito kedras,

sunaikinti puikieji medžiai!

Raudokite, Bašano ąžuolai,

nes buvo iškirstas tankusis miškas!

³ Įsiklausyk! Piemenys rauda,

nes apiplėšta jų didybė!

Įsiklausyk! Liūtai riaumoja,

nes sunaikintos Jordano tankmės!

Du piemenys

⁴ Taip kalba VIEŠPATS, mano Dievas: „Būk piemeniu kaimenės avių, pasmerktų skerdynėms. ⁵ Perkantieji jas žudo nebaudžiami, o parduodantieji sako: ‘Tebūna garbė VIEŠPAČIUI, nes aš tapau turtingas!’ Net jų pačių piemenys jų nesigaili. ⁶ Nė aš daugiau nebepasigailėsiu krašto gyventojų, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­ Tikėk manimi, atiduosiu juos, kiekvieną jų, jo kaimynui ir jo karaliui į nagus. Jie nusiaubs žemę, bet iš jų rankų aš negelbėsiu nė vieno.“

⁷ Taigi dėl avių pirklių naudos aš tapau piemeniu kaimenės avių, pasmerktų skerdynėms. Pasiėmiau dvi lazdas, vieną pavadinau ‘Malone’, o kitą ­ ‘Vienybe’ ir rūpinausi avimis. ⁸ Per vieną mėnesį atsikračiau trijų piemenų, nes buvau dėl jų netekęs kantrybės, o ir jie manęs neapkentė. ⁹ Tariau: ‘Aš nebūsiu jūsų piemeniu. Kuri turi mirti, tenumiršta, kuri turi būti sunaikinta, tebūna sunaikinta, o likusios teryja viena kitos kūną!’ ¹⁰ Paėmiau lazdą ‘Malonę’ ir perlaužiau, panaikindamas Sandorą, kurią buvau sudaręs su visomis tautomis. ¹¹ Tą dieną ji buvo panaikinta, ir avių pirkliai, stebėję mane, suprato, kad tai VIEŠPATIES žodis. ¹² Tuomet jiems tariau: ‘Jei tai atrodo jums teisinga, išmokėkite man algą, bet jeigu ne, tai tiek to.’ Jie atsvėrė man algos trisdešimt sidabro šekelių. ¹³ Bet VIEŠPATS man tarė: „Įmesk tai į iždą, šią šaunią kainą, kuria buvau jų įvertintas.“ Paėmęs trisdešimt sidabro šekelių, įmečiau juos į iždą VIEŠPATIES Namuose. ¹⁴ Tuomet perlaužiau antrąją lazdą ­ ‘Vienybę’, panaikindamas šeimos ryšius tarp Judo ir Izraelio.

¹⁵ Tada VIEŠPATS tarė man: „Būk dar kartą piemeniu, šį kartą ­ niekam tikusiu piemeniu, ¹⁶ nes aš, tikėk manimi, išugdysiu krašte piemenį, kuris nesirūpins žūvančiomis, neieškos paklydusiųjų, negydys sergančiųjų ir nemaitins sveikųjų, bet rys riebiųjų mėsą ir net plėš jų nagus.

¹⁷ Ak, mano niekam tikęs piemuo,

tu nesirūpini kaimene!

Teužgauna kalavijas jam ranką

ir dešinę akį!

Tenudžiūsta visiškai jo ranka,

teapanka jo dešinė akis!“