¹ Išgirdęs, kad Izraelis ateina per Atarimus, Negebe gyvenęs kanaanietis Arado karalius išėjo kovoti su Izraeliu ir paėmė kai kuriuos jų į nelaisvę. ² Tada Izraelis padarė šį įžadą VIEŠPAČIUI: „Jei atiduosi šią tautą į mūsų rankas, mes visiškai sunaikinsime jų miestus.“ ³ VIEŠPATS išklausė Izraelio maldą ir atidavė kanaaniečius. Izraelitai visiškai sunaikino juos ir jų miestus. Todėl ta vieta buvo pavadinta Horma.

Vario žaltys

⁴ Nuo Horo kalno jie leidosi į kelionę Nendrių jūros keliu, norėdami apeiti Edomo kraštą. Bet pakeliui žmonės neteko kantrybės. ⁵ Jie kalbėjo prieš Dievą ir Mozę: „Kodėl išvedei mus iš Egipto numirti dykumoje? Juk čia nėra nei maisto, nei vandens: mes bjaurimės tuo niekam tikusiu maistu.“ ⁶ Tada VIEŠPATS pasiuntė žmonėms ugningus žalčius. Jie gėlė žmones, ir nuo to daug izraelitų mirė. ⁷ Žmonės ėjo pas Mozę ir sakė: „Nusidėjome, nes kalbėjome prieš VIEŠPATĮ ir prieš tave. Užtark VIEŠPAČIUI, kad atimtų nuo mūsų žalčius.“ Mozė meldėsi už žmones. ⁸ VIEŠPATS tarė Mozei: „Pasidirbk ugningą žaltį ir pridėk jį prie stulpo. Kiekvienas, kuris yra įgeltas, pažvelgs į jį ir išliks gyvas.“ ⁹ Mozė tada padirbo vario žaltį ir pridėjo jį prie stulpo. Kai tik žaltys ką nors įgeldavo, tas žmogus pažvelgdavo į vario žaltį ir likdavo gyvas.

Izraelitai apeina Moabą

¹⁰ Izraelitai keliavo toliau ir pasistatė stovyklą prie Obotų. ¹¹ Iškeliavę iš Obotų, jie pasistatė stovyklą prie Ije Abarimų, dykumoje į rytus nuo Moabo. ¹² Pakilę iš ten, jie statėsi palapines Zeredo tarpeklyje. ¹³ Iš ten nukeliavo ir pasistatė stovyklą anapus Arnono, tai yra dykumoje, kuri driekiasi nuo amoritų žemės, nes Arnonas yra riba tarp Moabo ir amoritų. ¹⁴ Todėl ir sakoma VIEŠPATIES Karų knygoje:

„Vahebas Sufoje ir tarpekliai,

Arnonas ¹⁵ ir tarpeklių šlaitai,

besidriekiantys Aro buveinės link

ir besišliejantys palei Moabo ribą.“

¹⁶ Iš ten jie keliavo Beero link, tai yra prie to šulinio, apie kurį VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Sušauk žmones, duosiu aš jiems vandens.“

¹⁷ Izraelitai giedojo giesmę:

„Prasiveržk, šuliny! ­ giedokite jam! ­

¹⁸ Šulinys, kurį iškasė vadai,

kurį išrausė tautos didžiūnai

skeptru, savo lazdomis.“

Iš Midbaro jie nukeliavo į Mataną, ¹⁹ iš Matanos į Nahalielį, iš Nahalielio į Bamotus, ²⁰ o iš Bamotų į slėnį, kuris yra Moabo šalyje prie Pisgos viršūnės, žvelgiančios žemyn į Ješimoną.

Pergalė prieš Sihoną

²¹ Tada Izraelis išsiuntė pasiuntinius pas amoritų karalių Sihoną, tardamas: ²² „Leisk man pereiti per tavo kraštą. Mes nepasuksime į laukus ar vynuogynus ir negersime vandens iš tavo šulinių. Eisime Karaliaus vieškeliu, kol pereisime tavo žemę.“ ²³ Sihonas nesutiko leisti Izraeliui pereiti per savo žemę, bet, subūręs visas savo pajėgas, išėjo į dykumą prieš Izraelį ir, atžygiavęs į Jahacą, kovojo su Izraeliu. ²⁴ Izraelis sumušė jį aštriu kalaviju ir užėmė jo kraštą nuo Arnono iki Jaboko ­ iki pat Amono krašto, nes Amono riba buvo įtvirtinta. ²⁵ Izraelis paėmė visus tuos miestus. Izraelis apsigyveno visuose amoritų miestuose, Hešbone ir visose jam pavaldžiose gyvenvietėse.

²⁶ O Hešbonas buvo sostinė amoritų karaliaus Sihono, kuris buvo kariavęs su ankstesniu Moabo karaliumi ir paėmęs visą jo kraštą iki pat Arnono. ²⁷ Todėl dainiai sako:

„Ateikite į Hešboną, tebūna jis atstatytas;

tebūna Sihono sostinė tvirtai atkurta.

²⁸ Juk ugnis išėjo iš Hešbono,

liepsna iš Sihono miesto.

Ji sunaikino Moabo Arą

ir prarijo Arnono aukštumas.

²⁹ Vargas tau, Moabai!

Esi žuvusi, Kemošo tauta!

Jis leido jo sūnums tapti bėgliais,

jo dukterims būti paimtoms į nelaisvę

pas amoritų karalių Sihoną.

³⁰ Žuvo jų palikuonys

nuo Hešbono iki Dibono;

niokojome, kol ugnis pasiekė Medebą.“

³¹ Taip Izraelis apsigyveno amoritų krašte. ³² Tada Mozė išsiuntė išžvalgyti Jazero. Užėmę jo gyvenvietes, jie išvarė ten gyvenusius amoritus.

Pergalė prieš Ogą

³³ Tada jie pasuko ir nuėjo keliu į Bašaną. Bašano karalius Ogas, jis ir visi jo žmonės, išėjo į mūšį su izraelitais prie Edrėjo. ³⁴ Bet VIEŠPATS tarė Mozei: „Nebijok jo, nes aš duodu tau į rankas jį, visą jo tautą ir visą jo kraštą. Padarysi jam, ką padarei Sihonui, Hešbone gyvenusiam amoritų karaliui.“ ³⁵ Jie užmušė jį, jo sūnus ir visus žmones ­ visus iki vieno, o kraštą paėmė savo nuosavybėn.

¹ Tada izraelitai leidosi į kelionę ir pasistatė stovyklą Moabo lygumose, Užjordanėje, priešais Jerichą.

Moabo karaliaus klasta

² Ciporo sūnus Balakas matė visa, ką Izraelis padarė amoritams. ³ Moabas nerimo iš baimės dėl tos tautos, nes izraelitai buvo labai gausūs. Moabas drebėjo, bijodamas izraelitų. ⁴ Moabas sakė Midjano seniūnams: „Juk ši gauja nuės švariai visa, kas aplink mus, kaip kad jautis nuėda lauko žolę.“

Ciporo sūnus Balakas tuo metu buvo Moabo karalius. ⁵ Jis išsiuntė pasiuntinius pas Beoro sūnų Bileamą į Petorą, kuris yra giminaičių krašte prie Upės, pakviesti jį, tardamas: „Štai išėjo iš Egipto tauta, ji apdengė visą žemę ir įsikūrė šalia manęs! ⁶ Maldauju, ateik ir prakeik tą tautą, nes ji stipresnė už mane. Galbūt aš pajėgsiu ją nugalėti ir išvaryti iš šio krašto, nes žinau, kad ką tu palaimini, tas tikrai palaimintas, o ką prakeiki, tas tikrai prakeiktas.“

⁷ Tad Moabo seniūnai ir Midjano seniūnai išvyko su užmokesčiu rankose už būrimą. Atvykę pas Bileamą, perdavė jam Balako žodžius. ⁸ Šis tarė jiems: „Pasilikite čia šią naktį, duosiu atsakymą, kaip VIEŠPATS man palieps“. Moabo didžiūnai apsistojo pas Bileamą. ⁹ Atėjęs pas Bileamą, Dievas tarė: „Kas tie vyrai, kurie apsistojo pas tave?“ ¹⁰ Bileamas atsakė Dievui: „Moabo karalius Balakas, Ciporo sūnus, atsiuntė man tokį žodį: ¹¹ 'Štai atėjo iš Egipto tauta ir apdengė visą žemę. Tad ateik ir prakeik juos. Galbūt aš pajėgsiu ją nugalėti ir išvaryti.’“ ¹² Dievas tarė Bileamui: „Neisi su jais, tos tautos neprakeiksi, nes ji palaiminta.“ ¹³ Atsikėlęs kitą rytą, Bileamas pasakė Balako didžiūnams: „Grįžkite į savo kraštą, nes VIEŠPATS atsisakė leisti man eiti su jumis.“ ¹⁴ Moabo didžiūnai iškeliavo ir, sugrįžę pas Balaką, pasakė jam: „Bileamas atsisakė eiti su mumis.“

¹⁵ Balakas vėl pasiuntė didžiūnus, daugiau ir garbingesnius negu pirmieji. ¹⁶ Atvykę pas Bileamą, jie tarė: „Taip kalbėjo Ciporo sūnus Balakas: ‘Prašyčiau neatsisakyti pas mane ateiti. ¹⁷ Aš tave didžiai pagerbsiu, ką tik sakysi, tą darysiu. Ateik, maldauju, prakeik tą tautą.’“ ¹⁸ Bet Bileamas atsakė Balako pareigūnams: „Nors Balakas atiduotų man sidabro ir aukso pilnus namus, negalėčiau padaryti nieko ­ nei mažo, nei didelio dalyko, ­ kas priešinga VIEŠPATIES, mano Dievo, įsakymui. ¹⁹ Prašyčiau ir jus pasilikti čia per naktį, kad galėčiau sužinoti, ką daugiau VIEŠPATS man pasakys.“ ²⁰ Tą naktį Dievas atėjo pas Bileamą ir tarė jam: „Jei tie vyrai atėjo tavęs pasišaukti, kelkis ir eik su jais, bet daryk tik tai, ką sakysiu daryti.“