¹ Dovydo.א Į tave, VIEŠPATIE, keliu širdį.

²ב į Tavimi, mano Dieve, pasitikiu.

Neleisk man būti sugėdintam,

neleisk mano priešams džiūgauti.

³ג Juk nė vienas nenueina niekais,

kas tavimi pasitiki;

nueina niekais neištikimieji, lengvabūdžiai.

⁴ד Parodyk man savo kelius, VIEŠPATIE,

pamokyk mane apie savo takus.

⁵ה Vesk mane savo tiesa ir mokyk mane,

nes esi Dievas, mano Gelbėtojas.

ו Tavimi visados pasitikiu.

⁶ז Neužmiršk, VIEŠPATIE, savo gailestingumo

ir ištikimosios meilės;

jie tokie pat seni kaip laikas.

⁷ח Mano jaunystės nuodėmes ir kaltes užmiršk;

savo ištikima meile dėl savo gerumo

atmink mane, VIEŠPATIE!

⁸ט VIEŠPATS teisus ir geras,

todėl jis klystančius moko kelio.

⁹י Jis veda kukliuosius teisingu taku

ir moko juos savo kelio.

¹⁰כ Visi VIEŠPATIES takai ­

tai ištikimoji meilė ir tiesa visiems,

kurie laikosi jo Sandoros ir paklūsta jo įsakams.

¹¹ל Dėl savo vardo, VIEŠPATIE,

atleisk mano kaltę, nors ji ir didžiulė.

¹²מ Kas tik pagarbiai bijo VIEŠPATIES,

tas sužino iš jo taką, kuriuo eiti turėtų.

¹³נ Jis pats gyvens laimingai,

ir jo vaikai paveldės žemę.

¹⁴ס VIEŠPATS ­ pagarbiai jo bijančių draugas,

patvirtinantis savo Sandorą.

¹⁵ע Mano akys visada nukreiptos į VIEŠPATĮ,

nes jis išpainios mano kojas iš pinklių.