³² Jie pykdė VIEŠPATĮ prie Meribos vandenų,

ir dėl jų nukentėjo Mozė,

³³ nes jie taip apkartino jam dvasią,

kad jis neapgalvotai pašnekėjo.

³⁴ Jie neišnaikino tautų,

kaip VIEŠPATS buvo jiems įsakęs,

³⁵ bet susimaišė vedybomis su svetimtaučiais

ir mokėsi daryti, kaip šie darė.

³⁶ Dievo tauta tarnavo stabams,

ir jie virto jiems pinklėmis.

³⁷ Savo sūnus ir dukteris

jie aukojo demonams.

³⁸ Jie liejo nekaltą kraują,

savo sūnų ir dukterų kraują,

aukojo juos Kanaano stabams

ir išniekino kraštą, praliedami kraują.

³⁹ Taip jie teršėsi savo veiksmais

ir ištvirkavo savo darbais.

⁴⁰ VIEŠPATS įniršo ant savo tautos

ir pasibjaurėjo savo paveldu.

⁴¹ Jis atidavė juos tautoms į rankas,

ir juos valdė tie, kurie jų nekentė.

⁴² Priešai juos engė,

ir jie tapo jiems visiškai pavaldūs.

⁴³ Daugel sykių VIEŠPATS gelbėjo savo tautą,

bet jie ir toliau liko maištingi

ir savo kalčių prislėgti.

⁴⁴ Bet jis atsižvelgdavo į jų kančią,

kai išgirsdavo jų šauksmą.

⁴⁵ Jų labui jis atmindavo savo Sandorą

ir pasigailėdavo iš savo gerumo.

⁴⁶ Jis išgaudavo jiems pasigailėjimą iš tų,

kurie laikė juos nelaisvėje.

⁴⁷ Gelbėk mus, VIEŠPATIE, mūsų Dieve,

ir surink mus iš visų tautų,

kad dėkotume tavo šventajam vardui

ir didžiuotumės tave šlovindami!

⁴⁸ Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas,

nuo amžių per amžius!

Tesako visa tauta: „Amen!“

Šlovinkite VIEŠPATĮ!