¹ Tada Izaokas pasišaukė Jokūbą, palaimino ir įsakė: „Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų! ² Keliauk tuojau pat į Padan Aramą, į savo motinos tėvo Betuelio namus, ir ten paimk sau žmoną iš motinos brolio Labano dukterų. ³ Telaimina tave Dievas Visagalis, tepadaro tave vaisingą ir gausų, idant taptum tautų bendrija. ⁴ Tesuteikia tau jis Abraomo palaiminimą ­ tau ir tavo palikuonims, idant paveldėtum kraštą, kuriame dabar gyveni kaip ateivis, ­ kraštą, kurį Dievas davė Abraomui.“ ⁵ Izaokas išsiuntė Jokūbą, ir šis iškeliavo į Padan Aramą pas Betuelio Aramėjo sūnų Labaną, Jokūbo ir Ezavo motinos Rebekos brolį.

⁶ O Ezavas pastebėjo, kad Izaokas palaimino Jokūbą bei išsiuntė jį į Padan Aramą ieškoti žmonos, kad, duodamas savo palaiminimą, įsakė: „Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų“ ⁷ ir kad Jokūbas, paklusdamas tėvui ir motinai, buvo iškeliavęs į Padan Aramą. ⁸ Ezavas pamatė, kad kanaanietės moterys labai nepatiko jo tėvui Izaokui. ⁹ Tada Ezavas nuėjo pas Izmaelį ir prie savo turimų žmonų dar paėmė sau žmona Abraomo sūnaus Izmaelio dukterį Mahalatą, Nebajoto seserį.

Jokūbo sapnas prie Betelio

¹⁰ Jokūbas paliko Beer Šebą ir leidosi Harano link. ¹¹ Pasiekęs žinomą vietą, jis apsistojo nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs iš tos vietos akmenį, pasidėjo po galva ir toje vietoje atsigulė miegoti. ¹² Jis sapnavo. Žiūri, stovi laiptai ant žemės, o jų viršus siekia dangų, ir Dievo angelai laipioja jais aukštyn ir žemyn. ¹³ Žiūri, VIEŠPATS stovi prie jo ir sako: „Aš esu VIEŠPATS, tavo senelio Abraomo ir Izaoko Dievas. Žemę, ant kurios guli, duosiu tau ir tavo palikuonims. ¹⁴ Tavo palikuonys bus tokie gausūs kaip žemės dulkės, tu išsiplėsi į vakarus ir rytus, į šiaurę ir pietus. Visos žemės gentys per tave ir tavo palikuonis ras palaiminimą. ¹⁵ Būk tikras, aš esu su tavimi! Globosiu tave, kad ir kur eitum, ir sugrąžinsiu tave į šią žemę. Niekada tavęs nepaliksiu, kol neįvykdysiu, ką tau pažadėjau.“

¹⁶ Jokūbas pabudo iš miego ir tarė: „Iš tikrųjų VIEŠPATS yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau!“ ¹⁷ Drebulio krečiamas, jis sakė: „Kokia baugi ši vieta! Tai ne kas kita kaip Dievo namai ir dangaus vartai.“

¹⁸ Atsikėlęs anksti rytą, Jokūbas paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs po galva, pastatė jį kaip paminklą ir užpylė ant jo viršaus aliejaus. ¹⁹ O tą vietą pavadino Beteliu, nors ankstesnis to miesto vardas buvo Lūzas. ²⁰ Tuomet Jokūbas padarė įžadą, sakydamas: „Jei Dievas pasiliks su manimi, saugodamas mane kelionėje, kurią pradedu, ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti, ²¹ idant sugrįžčiau ramybėje vėl į tėvo namus, tai VIEŠPATS bus mano Dievas, ²² ir šis akmuo, kurį pastačiau kaip paminklą, bus Dievo namai. O iš viso, ką tu man duodi, tikrai atseikėsiu tau dešimtinę.“

¹ Jokūbas vėl leidosi kelionėn ir nuėjo į rytiečių kraštą. ² Ten laukuose jis pamatė šulinį. Trys avių kaimenės būriavosi prie šulinio, nes iš jo buvo girdomos kaimenės. Ant šulinio angos buvo užristas didžiulis akmuo. ³ Tik kai būdavo ten suvarytos visos kaimenės, piemenys nurisdavo akmenį nuo šulinio angos, pagirdydavo avis ir vėl užrisdavo akmenį į vietą.

⁴ Jokūbas prakalbino juos: „Mano broliai, iš kur jūs?“ Tie atsakė: „Iš Harano.“ ­ ⁵ „O gal pažįstate Labaną, Nahoro sūnų?“ ­ paklausė. „Taip, pažįstame“, ­ atsakė jie. ⁶ Jis jų klausė: „Kaip jo sveikata?“ ­ „Gera, jis sveikas, ­ atsakė jie, ­ štai jo duktė Rachelė ateina su savo avimis.“ ⁷ Jis tarė: „Žiūrėkite, diena dar ilga, dar ne laikas ginti gyvulius namo. Pagirdykite avis ir ginkite jas ganytis.“ ⁸ „Negalime, ­ atsakė jie, ­ kol nesuvarytos visos kaimenės. Tik tuomet nuritame akmenį nuo šulinio angos ir pagirdome avis.“

⁹ Jokūbui su jais tebesikalbant, atėjo Rachelė su savo tėvo avimis. Ji buvo piemenaitė. ¹⁰ Pamatęs Rachelę, savo motinos brolio Labano dukterį, ir savo motinos brolio Labano avis, Jokūbas priėjo, nurito akmenį nuo šulinio angos ir pagirdė savo motinos brolio Labano kaimenę. ¹¹ Tuomet Jokūbas pabučiavo Rachelę ir balsu pravirko. ¹² Jokūbas pasisakė Rachelei esąs jos tėvo giminaitis, Rebekos sūnus. O ji nubėgo ir pasakė savo tėvui.

¹³ Išgirdęs žinią apie sesers sūnų Jokūbą, Labanas atskubėjo jo pasitikti. Apkabinęs ir išbučiavęs parsivedė jį į savo namus. Jokūbas papasakojo Labanui visa, kas buvo įvykę, ¹⁴ ir Labanas tarė jam: „Esi iš tikrųjų mano kūnas ir kraujas!“

Jokūbas veda Lėją ir Rachelę

Jokūbui išbuvus pas Labaną vieną mėnesį,¹⁵ Labanas pasakė Jokūbui: „Negi dėl to, kad esi mano giminaitis, turėtum man už nieką tarnauti? Sakyk, kokia bus tavo alga?“

¹⁶ Labanas turėjo dvi dukteris. Vyresnioji buvo vardu Lėja, o jaunesnioji ­ Rachelė. ¹⁷ Lėja turėjo švelnias akis, o Rachelė buvo dailiai nuaugusi ir graži. ¹⁸ Kadangi jau buvo pamilęs Rachelę, Jokūbas atsakė: „Tarnausiu tau septynerius metus už tavo jaunesniąją dukterį.“ ¹⁹ „Mieliau ją duosiu tau negu kokiam pašaliečiui. Pasilik pas mane“, ­ sutiko Labanas. ²⁰ Jokūbas ištarnavo už Rachelę septynerius metus, bet jie atrodė jam tarsi keletas dienų ­ taip labai ją mylėjo.

²¹ Tuomet Jokūbas tarė Labanui: „Duok man mano žmoną, kad galėčiau su ja gyventi, nes mano laikas baigėsi.“ ²² Labanas sukvietė visus vietos žmones ir iškėlė vestuves. ²³ Bet, atėjus vakarui, paėmė savo dukterį Lėją ir įvedė ją pas Jokūbą. Jokūbas tat ir suėjo su ja. ²⁴ Savo tarnaitę Zilpą Labanas paskyrė dukters Lėjos tarnaite. ²⁵ Atėjus rytui, žiūri, šalia Lėja! Jokūbas tarė Labanui: „Ką tu padarei? Argi ne už Rachelę tau tarnavau?! Kodėl tat mane apgavai?“ ²⁶ Labanas atsakė: „Mūsų šalyje taip nedaroma, jaunesnioji už vyro neišleidžiama prieš pirmagimę. ²⁷ Su šia baik vestuvių savaitę, ir jei tarnausi man kitus septynerius metus, duosime tau ir aną.“ ²⁸ Jokūbas taip ir padarė ­ baigė vestuvių savaitę. Tuomet Labanas davė jam savo dukterį Rachelę žmona. ²⁹ Savo tarnaitę Bilhą Labanas paskyrė dukters Rachelės tarnaite. ³⁰ Jokūbas tada suėjo ir su Rachele; iš tikrųjų Rachelę jis mylėjo labiau negu Lėją. O Labanui atitarnavo dar septynerius metus.

Jokūbo vaikai

³¹ Pamatęs, kad Lėja nemylima, VIEŠPATS padarė ją vaisingą, o Rachelė tuo tarpu liko nevaisinga. ³² Lėja tapo nėščia ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Rubenu. Mat ji sakė: „Tai reiškia: ‘Dievas pažvelgė į mano kančią. Dabar mano vyras tikrai mane mylės.’“ ³³ Ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų, sakydama: „VIEŠPATS išgirdo, kad aš nemylima, todėl davė ir šį sūnų.“ Užtat ji pavadino jį Simeonu. ³⁴ Vėl ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų, sakydama: „O dabar jau mano vyras prisiriš prie manęs, nes pagimdžiau jam tris sūnus.“ Todėl jis buvo pavadintas Leviu. ³⁵ Dar kartą ji pastojo ir pagimdė sūnų, sakydama: „Šį kartą aš pagarbinsiu VIEŠPATĮ.“ Todėl ji pavadino jį Judu. Tuomet ji liovėsi gimdžiusi.