⁵ Lotas, keliavęs kartu su Abromu, taip pat turėjo avių ir galvijų kaimenių bei palapinių. ⁶ O kraštas negalėjo jų abiejų, gyvenančių drauge, išlaikyti. Jų nuosavybė buvo tokia didelė, kad jie nebegalėjo likti kartu. ⁷ Be to, kildavo vaidų tarp Abromo ir Loto galvijų piemenų. Krašte tuomet gyveno kanaaniečiai ir perizai.

⁸ Tada Abromas tarė Lotui: „Prašyčiau, kad nebūtų vaido tarp manęs ir tavęs ar tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame giminaičiai. ⁹ Argi ne visas kraštas prieš tave? Prašyčiau atsiskirti nuo manęs. Jei tu eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, jei tu eisi į dešinę, aš eisiu į kairę.“ ¹⁰ Lotas apsižvalgė aplinkui ir pamatė, kad Jordano lyguma iki pat Coaro buvo gerai drėkinama, kaip paties VIEŠPATIES sodas, kaip Egipto žemė. (Tai buvo prieš VIEŠPAČIUI sunaikinant Sodomą ir Gomorą.) ¹¹ Lotas pasirinko visą Jordano lygumą ir nusikėlė rytų link. Jiedu taip ir atsiskyrė vienas nuo kito. ¹² Abromas apsigyveno Kanaano krašte, o Lotas įsikūrė tarp Lygumos miestų ir pasistatė savo palapines prie Sodomos. ¹³ O Sodomos gyventojai buvo nedori ir labai nusidėję VIEŠPAČIUI.

¹⁴ Lotui atsiskyrus, VIEŠPATS tarė Abromui: „Dabar pakelk akis ir pasižiūrėk iš tos vietos, kurioje stovi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus, ¹⁵ nes visą kraštą, kurį matai, amžinai atiduosiu tau ir tavo palikuonims. ¹⁶ Padarysiu tavo palikuonis gausius tarsi žemės dulkės. Jei kas galėtų suskaityti žemės dulkes, tai ir tavo palikuonys galėtų būti suskaityti. ¹⁷ Pakilk, pereik išilgai ir skersai kraštą, nes tau jį atiduosiu“. ¹⁸ Abromas išardė savo palapinę ir nusikėlė gyventi prie Mamrės ąžuolų, arti Hebrono. Ten jis pastatė VIEŠPAČIUI aukurą.

¹ Šinaro karaliaus Amrafelio, Elasaro karaliaus Arjocho, Elamo karaliaus Kedorlaomero ir Goimų karaliaus Tidalo dienomis ² šie karaliai išėjo į karą su Sodomos karaliumi Bera, Gomoros karaliumi Birša, Admos karaliumi Šinabu, Ceboimų karaliumi Šemeberu ir Belos (tai yra Coaro) karaliumi. ³ Pastarieji susirinko Sidimų slėnyje, kur dabar Druskos jūra. ⁴ Dvylika metų jie buvo vergavę Kedorlaomerui, bet tryliktaisiais metais sukilo. ⁵ Keturioliktaisiais metais Kedorlaomeras ir jam artimi karaliai atžygiavo ir numalšino refajus Aštarot Karnaimuose, zuzus Hame, emus Šave Kirjataimuose ⁶ ir horus Seyro kalnuose iki pat El Parano dykumos pakraščio. ⁷ Grįždami jie atėjo į En Mišpatą (tai yra Kadešą) ir numalšino visą amalekiečių kraštą bei amoritus, gyvenusius Hacecon Tamaroje. ⁸ Tuomet Sodomos karalius, Gomoros karalius, Admos karalius, Ceboimų karalius ir Belos (tai yra Coaro) karalius išžygiavo ir stojo į mūšį Sidimų slėnyje ⁹ su Elamo karaliumi Kedorlaomeru, Goimų karaliumi Tidalu, Šinaro karaliumi Amrafeliu ir Elasaro karaliumi Arjochu ­ keturi karaliai prieš penkis. ¹⁰ O Sidimų slėnis buvo pilnas bitumo duobių. Sodomos ir Gomoros karaliai bėgdami įkrito į jas, o likusieji pabėgo į kalnus. ¹¹ [Nugalėtojai] pagrobė visus Sodomos ir Gomoros turtus bei visas maisto atsargas ir pasitraukė, ¹² pagrobdami ir Sodomoje gyvenusį Abromo brolio sūnų Lotą su jo turtais.

¹³ Bėglys atnešė žinią hebrajui Abromui, gyvenusiam prie amorito Mamrės, Eškolo ir Anero brolio, ąžuolų. Jie buvo Abromo sąjungininkai. ¹⁴ Išgirdęs, kad jo brolio sūnus pagrobtas į nelaisvę, Abromas sutelkė tris šimtus aštuoniolika vyrų ­ savo išlaikytinių, gimusių jo šeimynoje ­ ir vijosi iki pat Dano. ¹⁵ Naktį, paskirstęs prieš grobikus savo vyrus, jis ir jo tarnai juos užpuolė, nugalėjo ir nusivijo iki Hobos į šiaurę nuo Damasko. ¹⁶ Jis atėmė visus turtus, atėmė taip pat savo brolio sūnų Lotą ir jo turtus, moteris bei kitus žmones.

Abromo palaiminimas

¹⁷ Kai Abromas sugrįžo nugalėjęs Kedorlaomerą ir su juo buvusius karalius, Sodomos karalius išėjo jo pasitikti į Šavės (tai yra Karaliaus) slėnį. ¹⁸ O Salemo karalius Melchizedekas atnešė duonos ir vyno. Jis buvo Dievo Aukščiausiojo kunigas.

¹⁹ Jis palaimino Abromą, tardamas: „Tepalaimina Abromą

Dievas Aukščiausiasis,

dangaus ir žemės Kūrėjas! ²⁰ Tebūna pašlovintas Dievas Aukščiausiasis,

kuris tau į rankas atidavė tavo priešus!“

Abromas jam davė nuo visko dešimtinę.

²¹ Tuomet Sodomos karalius tarė Abromui: „Duok man žmones, o turtus pasiimk sau.“ ²² Abromas atsakė Sodomos karaliui: „Aš prisiekiau VIEŠPAČIUI, Dievui Aukščiausiajam, dangaus ir žemės Kūrėjui, ²³ kad neimsiu nei siūlo galo, nei apavo dirželio, nei ko nors, kas tau priklauso, idant nesakytumei: ‘Aš padariau Abromą turtingą.’ ²⁴ Tebūna man tik tai, ką suvalgė su manimi ėjusieji vyrai, ir su manimi ėjusiųjų vyrų ­ Anero, Eškolo ir Mamrės ­ dalis. Tebūna leista jiems pasiimti savo dalį.“

¹ Sandora su Abromu Po šių įvykių Abromas matė regėjimą, ir pasigirdo VIEŠPATIES žodis. Jis tarė: „Nebijok, Abromai, aš tavo skydas. Tavo atpildas bus labai didelis.“ ² Bet Abromas atsakė: „Viešpatie DIEVE, kas man iš tavo dovanų, nes aš lieku bevaikis ir mano namų įpėdinis yra damaskietis Eliezeras!“ ³ Abromas pridūrė: „Palikuonio man nedavei, todėl vergas, gimęs mano namuose, bus mano įpėdinis.“ ⁴ Ir štai išgirdo jis VIEŠPATIES žodį: „Jis nebus tavo paveldėtojas. Tavo paveldėtojas gims iš tavęs paties.“ ⁵ Išvedęs jį laukan, tęsė: „Pažvelk į dangų ir suskaičiuok žvaigždes, jei gali jas suskaičiuoti.“ Po to tarė: „Tokie gausūs bus tavo palikuonys.“ ⁶ Jis patikėjo VIEŠPAČIU, ir tai jam VIEŠPATS įskaitė teisumu.

⁷ Tuomet jis tarė jam: „Aš esu VIEŠPATS, kuris išvedžiau tave iš chaldėjų Ūro, kad duočiau tau šį kraštą kaip paveldą.“ ­ ⁸ „Viešpatie DIEVE, ­ paklausė jis, ­ iš ko aš pažinsiu, kad jį paveldėsiu?“ ⁹ Jis atsakė: „Parūpink man treigę telyčią, treigę ožką, treigį aviną, purplelį ir jauną balandį.“ ¹⁰ Jis visus juos parūpino, perkirto pusiau ir suguldė puses vieną priešais kitą. O paukščių pusiau neperkirto. ¹¹ Plėšrieji paukščiai leidosi ant skerdienos, bet Abromas juos nuvaikė.

¹² Saulei leidžiantis, Abromą apėmė didelis miegas ir apgaubė didelė, baisi tamsa. ¹³ Tuomet VIEŠPATS tarė Abromui: „Tu turi žinoti, kad tavo palikuonys bus ateiviai ne savo krašte. Ten jie bus pavergti ir kentės priespaudą keturis šimtus metų. ¹⁴ Bet tautą, kuriai jie vergaus, aš teisiu. Po to jie išeis su dideliu lobiu. ¹⁵ Tu nueisi pas savo protėvius ramybėje ir būsi palaidotas sulaukęs žilos senatvės. ¹⁶ O čia sugrįš jų ketvirta karta, nes amoritų nedorumo saikas dar neprisipildė“.

¹⁷ Saulei nusileidus ir tamsai įsiviešpatavus, rūkstantis žarijų indas ir liepsnojantis deglas perėjo tarp anų skerdienos pusių. ¹⁸ Tą dieną VIEŠPATS sudarė sandorą su Abromu, tardamas: „Tavo palikuonims duosiu šį kraštą nuo Egipto upės ligi didžiosios upės ­ Eufrato, ­ ¹⁹ kraštą kainitų, kenazų, kedemiečių, ²⁰ hetitų, perizų, refajų, ²¹ amoritų, kanaaniečių, girgašų ir jebusiečių“.